Taupumas lyg ir vertybė :] Jokiu būdu neverta painioti su šykštumu. Taupus žmogus ir gamtą mažiau teršia, ir tuščiai pinigais nesižarsto, o ir sąskaitoj apvalėjančia sumele džiaugiasi. Kita vertus Donaldas Trumpas sako: „Jei gyveni, gyvenk plačiai“. Katrie teisūs?

Taupumas subtilus dalykas. Bodo Schafer moko, jog taupumą reikia išsiugdyti kiekviename žingsnyje. Taupyti centus, o litai jau savaime susitaupys. Tam tikra prasme taupumas reiškia pinigų neišleidimą ir visa ko tausojimą. Neskalbti drabužių, jei jie nėra purvini, taip ilgiau dėvesis ir drabužiai išlaikys savo spalvas ilgiau. Taupiai naudoti šampūną, taip sumažės gamtos taršą ir šampūną naudosime ilgiau. Nevažiuoti automobiliu kai tik įmanoma, taip tauposi kuras ir pan. Kiekvieną mėnesį atsidėti po dalį pajamų į kišenę, kad turėti juodai/ linksmai dienai, senatvei, vaikų mokslams ir kalėdinėms/ hanukos dovanoms.

Dalis, kur atsidedi sumą pinigų į kitą kišenę, labai svarbi. Jei taupymas suprantamas tik kaip pinigų išleidimas mažesnėmis sumomis, tai toli gražu negarantuoja, jog po metų kitų kišenėj turėsim atliekamų pinigėlių. Sakyčiau atsiveria užburtas ratas, kaip vis mažesnėmis sumomis išdalinti turimas pajamas ir jas išleisti kuo greičiau. Kas blogiausia, nuo to labai kenčia gyvenimo kokybė, nes pradedama valgyti prastesnį maistą. Tarkim atsisakoma sporto klubo, nes tai brangu ir galima sportuoti namuose. Namuose labai greitai pabosta sportuoti ir išvis nustojama. Perkami prastesnės kokybės daiktai ir t.t. Galų gale tiesiog apima apatija, nes paaiškėja, kad sutaupytų pinigų nėra. Išgaravo. Gyvenimo malonumų neliko, nes viskas buvo per brangu ir tenkinmasi „kažkuo“.  Tada nusprendžiama, kad viskas daugiau jokio taupymo ir pinigus leisiu į dešinę ir kairę... Ir vėl jokio malonumo. Nes po 15min išlaidavimo, pastebi, kad sąskatoje tėra tik tiek, kiek reikia sumokėti už sąskaitas, o prieš akis dar visas mėnuo ir per kurį užtikrintai dar norėsis valgyti....

Warren Buffett‘as siūlo apsipirkinėti tik tada kai pigiai galima nusipirkti įpatingą vertę. Kai situacija yra tokia, jog už mažiau perki daugiau. Ne visada galima išlaukti tokios situacijos, bet ypač didiesiems pirkiniams – verta apsvarstyti tokią galimybę. R.T.Kiyosaki's siūlo – atidėti pirkimą. Šitas variantas labai puikiai išbandytas realybėje ir labai naudingas. Mes namie dažnai žaidžiam žaidimą – laimėjau milijoną, kaip išleisiu? Kas kažkiek laiko vis prisimenam ir vis iš naujo išdėliojam milijoną litų pagal mūsų esamą šeimyninę situaciją (skolos/ pravalgomos išlaidos/ investicijos/ ateities išlaidos ir pan). Kai taip darydavau paauglystėje, visi pinigai būdavo išleidžiami iš karto. Dar ir pritrūkdavau. Praktiškai tuoj pat lysdavau į skolas. Vėliau norai kiek keitėsi. Ir kuo toliau, tuo labiau supranti, kad pergalvodamas veiksmus gali daug protingiau išleisti pinigus. Mąstyti nereikia amžinai, bet mes ir milijono nelaimėjom :] Situacija tokia, kad tik po 10 žaidimo metų tarp išlaidų atsirado aukojimas, nors realybėje mes aukojam griežtai kiekvienais metais. Sumos svyruoja, bet mes tai suprantam kaip padėką už savo sėkmę. Ir tik po dar poros metų atėjo supratimas, kad net nelaimėjus milijono, galima jį išleisti arba galima jį užsidirbti :]

Todėl manau, kad taupumas kaip ir viskas turi du galus. Visada lengva pasimesti tarp vertybių, todėl visada pravartu grįžti į pradžią ir pasitikrinti ar tik į šoną nenuklydai.