Ar neteko susidurti su situacija: puikiai besimokantys "akademikai" visiškai nesugeba tvarkytis asmeniniame gyvenime/ versle/ už "akademinio pasaulio" ribų O žmonė, kurie vos sugeba baigti mokyklą teigiamais pažymiais pasiekia neįsivaizduojamų rezultatų versle, kūryboje ar kitoje ne akademinėje veikloje? Neabsoliutinu, tikrai ne visiems taip pasiseka, bet manau, kad radau atsakymą, kodėl tai ne sėkmė, o realūs pasiekimai.

Pažįstu daug tokių žmonių, kuriems graužti knygas yra labai didelis savęs išbandymas ir jei tik įmanoma, jie mokysis bet kokias kitais būdais, kad tik nereiktų "zubrinti". Šiuo metu klausausi puikios knygos R.Kiyosaki "Turtingas vaikas - protingas Vaikas" ir berods joje radau atsakymą į šį klausimą.

Intelekto koeficientas yra matuojamas tik verbaliam suvokimui (plačiau apie intelekto tipus). Bet koks kitoks suvokimas ar sugebėjimas išeinantis iš verbalikos ribų nėra laikomas privalumu akademinei visuomenei. Noriu įspėti, kad palaikau akademikus ir žaviuosi jų sugebėjimais, tačiau kitoks reiškia įdomus. Gal todėl vaikai, mokykloje vos sugebėję išmokti rašyti ir skaityti, vaikai, kuriems tiek kalbos, tiek matematika buvo sunkiai suvokiami ir juos mokytojai tempia iš klasės į klasę tik todėl, kad patiems nereiktų aiškintis prieš direktorių, išėję iš mokyklos pradeda skinti laurus. Vieni stoja į profesines mokyklas ir tampa savo veiklos žinovais, netgi pasiekia aukštųmų bei įgyja pripažinimą kaip tam tikros srities ekspertai. Kiti užsiima verslu ir jiems puikiai sekasi. Man visada kilo klausimas ar tikrai verta mokytis "aukštąją" matematiką tam, kad tapti indų pardavėju su aukštuoju išsilavinimu? Tačiau tai jau atskira tema. Kaip taip nutiko, kad pažangieji sustoja, o vėluojantieji išsiveržia?

Taip yra dėl sugebėjimo mokytis iš kintančios aplinkos, sugebėjimo mokytis veikloje. Realiai yra gana sudėtinga iš proceso suvokti detales, jas aprašyti. Kai mokaisi iš knygos - labai paprasta (verbalikams), yra sudėliotos savybės, kuriomis procesas pasižymi. Tačiau jei knygos ar aprašymo nėra? Kas, jei nėra laiko kada tik stebėti ir mokytis? Jei esi paleidžiamas į proceso sūkurį ir ir turi veikti iš karto? Čia žmogus, kuris sugeba mokytis procese, pražysta, nes čia mokymasis yra kaip žaidimas. Iš anksto žmogus žino minimaliai, subtilybės atsiskleidžia su patirtimi. Štai šioje situacijoje neverbalikai įgyja milžinišką persvarą prieš kitus, nes sugeba prisitaikyti prie kintančio proceso ir jiems tai netgi malonu, o verbalikams tai asociojuosi su pavojumi.

Problema, kodėl ne visi neverbalikai pasiekia gyvenime aukštumų dėl to, kad mokykla sulaužo jų pasitikėjimą savimi. Juk "atsėdėjus" 10 metų ir nuolatos girdint koks esi nevykęs, būti lyginamam su vaikais, kurie sugeba greičiau už tave skaityti, įsiminti ir naudoti knygose pateiktą informaciją, ne kiekvienas sugebės nepalūžti ir toliau tikėti savimi. Dažnai tėvai šioje situacijoje vietoj paramos vaikui pasiūlo diržą..

Juokingiausia, kad tai jokia naujiena. Visas pasaulis tai žino, tačiau juk 20 mokinių klasėje (ar didesnėje) daug paprasčiau visiems išdalinti knygas ir liepti tyliai skaityti bei atsakinėti į klausimus raštu, nei skatinti diskusijas ar atsižvelgti į kiekvieno vaiko asmenines savybes. Kita vertus, nelabai įsivaizduoju kaip mokytojas net ir norėdamas, gali suspėti per dvi minutes parodyti kiekvienam vaikui dėmesį. Juk įstatimiškai vidutinis klasės mokinių skaičius pagrindinėje mokykloje turi būti 20-22 (pla?iau 2008-03-12, Nr. 257). Tai iš kur gali atsirasti laiko mokytojui skirti dėmesį vaikui, kuris netelpa į sistemos rėmus ir dar atlikti savo pareigas: išaiškinti temą, užpildyti popierizmus ir užsiimti vaikais, kuriems ši sistema yra sukurta?

Jei įdomu paskaityti plačiau - puikių minčių turi R.T.Kiyosakis ir Austėjos blogas, o paieškojus ir dar daugiau bendraminčių ar oponuojančių atrasti galima.