Auksinė taisyklė, kurią kartoja visi nors kiek pasiekę - tie kas dirba, neuždirba. Paradoksas, bet tai tiesa.

Kiek daugiausia gali uždirbti per dieną? Tiek, kiek 24 valandų savo pastangų gali parduoti brangiausia kaina. Ir nė cento daugiau. O ir pardavimui reikia laiko, dėl ko sutrumpėja darbo laikas. Ką daryti, jei šio uždarbio neužtenka? Nustoti dirbti. Nustok viską daryti pats. Juk galų gale visko nespėsi, o ir darbo pasidalijimas ne veltui pastumėjo žmoniją į naują evoliucijos etapą. Nustok keisti laiką į pinigus.

Visko geriausiai pats nepadarysi, tam neužteks nei žinių, nei įgūdžių, nei laiko jiems įgyti. Net įmonės dalį paslaugų, reikalingų sukurti galutinį produktą, perka iš kitų įmoniį. Tai pigiau, saugiau. Ir įmonės darbuotojai neatlieka visų darbų (išskyrus mikroįmones). Šia patirtimi verta pasinaudoti net ir laisvai samdomam asmeniui, nes dalį darbų perkant iš kitų, stipriai padidės našumas ir darbo kokybė. Juk savo žinias reikės koncentruoti siauresnėje srityje. Atitinkamai šioje srityje įgijamos žinios gilės.

Nesvarbu koks geras esi specialistas, jei nemoki parduoti savo darbo, didelių pasiekimų nebus. O gali sekti ir bankrotas. Todėl ypač tiems, kurie nemoka ir nenori mokėti pardavinėti geriau būti samdomais darbutojais. Tiems, kurie nori išvengti tiesioginių pardavimų, verta būti laisvai samdomais, ypač jei nesinori dirbti nuo 8-17val, bet labai norisi dirbti visą parą. O ką veiks likę? Tie, kurie dar nemoka, mokysis parduoti ir taps verslininkais. Tuomet ir verslininkas, ir specialistas darys tai, ką geriausiai moka. Vienas kurs produktą, kitas jį realizuos parduodamas.

Tuo ir skiriasi verslininkas nuo samdomo specialisto. Verslininkas pasisamdo penkis darbuotojus ir parduoda jų darbą. Kiek gali padaryti per 24 valandas? O kiek gali penki darbuotojai per 24 valandas? Tai jei nori uždirbti, turi rasti laiko pardavinėti. Dažniausiai kai išmoksti pardavinėti, supranti, kad nebeturi laiko dirbti.