Visada baisu, jog daug mokantis nenutiktų taip, jog mokymasis taptų gyvenimo tikslu. Mokytis visą gyvenimą reiškia tapti lanksčiu, tapti rydienos ekspertu.

Minėjau, kad skaitau Adrian Slywotzky knygą "Kaip gaunamas pelnas?", tai knyga ne tik apie aptiktus/galimus verslo modelius, bet ir apie suvokimo procesus, informacijos apdorojimą, žinių kaip sistemos suvokimą. Man tokie žaidimai - maloni silpnybė, tai negaliu nutylėti.

Iš patirties žinau, kad programuotojai mokosi dviem būdais:

a) imasi programuoti konkrečią užduotį ir tada ieškosi informacijos, kaip tą užduotį realizuoti;

b) perskaitoma didelė apimtis informacijos apie konkrečią programavimo kalbą, aplinką ir pan, tada imamasi konkrečios užduoties ir realizuojama.

Abu metodai yra geri, bet neidealūs. Šie metodai lengvai pritaikomi kiekvienoje srityje, nesvarbu ką besimokytumėm. Pirmasis metodas ribotas, nes užduoties sprendimui informacijos bus ieškoma tik pagal programuotojo jau šiandien turimas žinias, tik tiek, kiek jis turi patirties su kitomis programavimo kalbomis, aplinkomis ir pan. Bet privalumas šio metodo, kad tai kas išsiaiškinama paties žmogaus praktikoje labai lengvai ir ilgam išsisaugo smegenyse ir atitinkamai ateityje bus naudingas žinių bagažas.

Antrasis metodas reikalauja didelio pradinio įdirbio. Ir jei asmuo nežino nieko arba žino labai mažai apie programavimą, atrodys, kad pirmą kartą skaito kinietiškai, kai net neaišku kaip skaityti. Tačiau vėliau kai prasidės praktinė mokymosi dalis, įgytų žinių trupiniai įgis reikšmę ir jungsis į bendrą sistemą ir garantuoju, jog rezultatas bus daug didesnis nei pirmuoju metodu. Tiesiog mokantis antruoju metodu, pradinis įdirbis duoda galimybę sumažinti laiko ir pastangų sąnaudas ateityje. Šiandien galima pasiruošti ir šiandienos, ir rydienos ir dar kitoms užduotims ateityje, net nežinant kokios jos bus ir ar išvis bus. Šis metodas plečia akiratį, deda pamatus ateities žinioms.

O kodėl skaičiai? Skaičiai tėra išraiška. Juk galima pasakoti ne skaičiais, bet brėžiniais, taškais ir literatūrinėm išraiškom. Nesvarbu, ką pasakosim, nesvarbu kaip. Svarbiausia, kad konspektas ateityje taptų ne trumpomis žinutėmis, bet žinių sistemos galvoje karkasu. Kai vos pažvelgęs į konspekto pirmą puslapį, gali paaiškinti realiatyvumo teoriją savais žodžiais. Kai skambias frazes žmogus gali įrodyti paprastais skaičiavimais net neišmanančiam šios srities, toks žmogus tampa ne tik žinovu, bet ekspertu. Adrian'as sako: "Viena yra žaisti skaičiais. Kita yra pajusti, ką skaičiai sako apie santykius, ryšius, priežąstį ir pasekmę". Čia prasideda žinojimo menas. 

Tik sugebėjimas, panaudoti žinias, suteikia prasmę. Jei savo žinojimą uždarom ir pasineriam tik į procesą - mokytis, mokytis ir daugiau nieko - žinios tampa bevertės. Įgytos žinios miršta kaip informacija, į kurią nėra nuorodų. Amžinas ciklas: apdorojami duomenys tampa informacija, įsisavinta informacija tampa žiniomis, o žinios tampa įgūdžiais, kurie leidžia surinkti naujus duomenis, juos apdoroti ir gauti informaciją, kurią įsisavinus įgyjamos žinios, o jas pritaikius įgyjami įgūdžiai, kuriais naudojantis gaunami nauji duomenys ir t.t. Dar ir dar kartą. Tik tuomet, kai pritaikom, tik kai realizuojam, tik kai kuriam, tik tuomet sukuriam naudą ir sau, ir kitam. Tai vertė, kuri priverčia suktis pasaulį. Taip gera bendrauti su žmonėmis, kurie iki smulkmenų išmano savo sritį, visai nesvarbu kokia ji bebūtų. Jų susižavėjimas nuobodžius dalykus gali paversti menu, nes jie savimi suteikia grožio žinioms, parodo koks paslaptingas gali būti pasaulis. Todėl linkiu mokytis, tam kad žinojimą išnaudotumėm, tam kad kurtumėm, o ne vartotumėm.