Nuo ko prasideda motyvacija? Kas yra tas stumtelėjimas (žiežirba), nuo ko kritiniu momentu komanda susivienija ir siekia tikslo? Tokiu momentu vadovas yra visiškai atsakingas už sėkmes ir nesėkmes, už bet kokį rezultatą ar jo nebuvimą. Jei kritiniu momentu komanda nuleidžia rankas, tai vadovo "nuopelnas". Klausimas kaip vadovui neperspausti ir argumentuotai įrodyti, jog būtent dabar reikia įjungti aukštesnę pavarą ir, net jei viskas atrodo beprasmiška, judėti pirmyn?

Pinigai motyvuoja tol, kol tai yra per maža suma išgyvenimui. Išgyvenimas yra vos šiek tiek daugiau negu fiziologija. Kuomet pajamos peržegia šią ribą ir atsiveria komforto zona, pinigai netenka savo motyvacijos, nes žmogus išmoksta juos išleisti dar negavęs. Žinoma, tai galioja ne visiems. Tačiau jei paanalizuotumėm kiek procentų Lietuvos gyventojų turi santaupų (o jei dar pasauliniu mastu...), iš kurių išgyventų bent 6 mėnesius, manau tai įrodytų teiginį, kad absoliuti dauguma išleidžia su dideliu džiaugsmu. Vadinasi pinigai nemotyvuoja ilgiau nei 15 minučių.

Komplimentai ir pripažinimas. Manau, tai vienas iš geriausių būdų vienyti ir suburti komandą. Darbuotojas giriamas už konkrečius ir realius savo pasiekimus daug labiau pasitiki savimi. Tai, kad nuolatos pastebima kaip jis gerai dirba, ką daro teisingai, rezultatyviai ir naudingai, motyvuoja. Vienintelė bėda, kad čia galioja pripratimo principas. Be to, vadovas turi būti stiprus, kad sugebėtų nereaguot emociškai į smulkmenas ir visada kritiką išsakyti konstruktyviai, o ne prikalant darbuotoją prie sienos. Vadovas toks ir turi būti, bet ir jis mokosi. Ir jam ne viskas gaunasi iš karto, ypač kai vadovavimo patirtis tėra pusės metų. Nesiteisinu, tiesiog, prisipažįstu.

Galimybė lipti karjeros laiptais. Iš vienos pusės - kelias laisvas. Tik pirmyn. Pareigų galima prisigalvoti kokių tik nori, tačiau kažkas turi atlikti ir neįdomiausius darbus, o visi vadovais netaps. Kita vertus ne visi nori būti vadovais. Tai ne tik statusas, bet ir atsakomybė. Taigi kaip ir visur čia yra ribos, kurios natūralios atrankos būdu filtruoja žmones. Vieni eina pagal hierarchiją į viršų. Kiti pareigas keičia horizontalėje (tai gali būti labai stipri motyvavimo priemonė). Yra dalis, kuri sėdi vietoje.

Manau, kad stipriausia motyvacija yra asmeninė atsakomybė už rezultatą. Pavykus sužadinti šią pareigą, susidomėjimą rezultatu, komanda pati intuityviai pradeda koordinuoti savo veiksmus ir pasiekia tikslus, kurie pradžioj atrodo nerealūs. Jei užkabini (įtrauki) vieną komandos narį, tuoj pamažu užsikabina ir kiti, darbas įgauna pagreitį ir belieka suvaldyti, kad būtų judama reikiama kryptimi.

Va tik kaip tą jautrią vietą rasti? :]