Neiškrenta iš galvos Adrian Slywotzky mintis - "jie kopijuoja vieni kitų mikroschemas, bet ne verslo modelius".

Kasdien ieškom sudėtingų sprendimų, kurie leis pasijusti nepakeičiamais. Sprendimų, kurie kitus privers taip manyti. Realybėj tereikia penkiolikos minučių, kad nepakeičiamieji būtų pakeisti. Gyvenimas juda pirmyn. Jis niekada nestovi vietoje. Vieni išeina, kiti ateina. O kas yra gyvenimas? Tai procesas. Taip skubam sudalyvauti lenktynėse, kad nesustojam pasidžiaugti pačiu gyvenimu, pajusti malonumą kurti kasdienius dalykus kaip skani kava, maloni kompanija ar nenutrūkstamas elektros tiekimas visą parą.

Įmonės aprašo savo procesus, kad kitą kartą problemą išspręstų greičiau, kad tipinės situacijos visiems būtų tipinės. Kad greitai būtų rastas sprendimas į kažkam jau pažįstamą, o kažkam vis dar svetimą, problemą. Tai taisyklės. Gaila, kad žmonės neaprašo savo gyvenimo procesų ir procedūrų. Sakot, taip lieka daugiau vietos improvizacijai? Kam ta improvizacija, jei sėdi nuolatiniame minuse?

Mes kiekvienas renkamės gyvenimo būdą. Net kai aplinkybės spaudžia, žmogus renkasi pats. Viena, neturėdama už ką valgyti, eina į gatvę, kita įkuria verslą. Juk problemos abiejų vienodos. Abi neturi pinigų, abi ties nevilties bedugne, bet sprendžia problemas skirtingai. Vienas eina vogti, kitas - ieško bent trumpalaikio sąžiningo uždarbio. Visada renkamės patys.

Juokingiausia,  kad apie daug pasiekusius žmones rašomos knygos. Dažnai dar būdami gyvi, jie dalinasi savo patirtimi, dalyja patarimus, kaip pasiekti bent tiek, kiek jie žino. Apie mirusiuosius pasakoja jų artimieji. Autoriai renka medžiagą, kad galėtų parašyti biografijas ir papasakoti kaip šie žmonės elgėsi, kaip mąstė, ką darė, kad jiems pavyko tiek daug nuveikti. Daug labai reliatyvi sąvoka. Kiekvienas turi savo vertybes. Vienam rūpi kojos pirštais pasikasyti nosį, kitam naujas automobilis. Daug - yra asmeniška. Tik ką daro likusieji? Užuot prisisėmę idėjų kaip ir ką veikti, dažnas ir toliau užsiima znykimu, koks negailestingas pasaulis.

W.Edward Deming (Toyota genijus ir vedlys) išsakė puikią mintį. Iš problemos reikia išmesti NES dalį. Tuomet ir tik tuomet tampa aišku, kokia yra problema ir kaip ją spręsti. Tik tuomet ieškoma ne pasiteisinimų, bet sprendimų. Kodėl, jei norim rezultato, dažnas reikalaujam paklusti ir procesui, kuris nebūtinai tinkamas? Kodėl tiek iki smulkmenų norim kištis į kitų veiksmus, jog net kvėpavimą užspaudžiam? Juk nesam visąžiniai. Skirtingais keliais galim ateiti į tą patį tikslą, vieni greičiau, kiti įdomiau, kiti su papildoma nauda. Leisti kitam daryti tai, ką jis nori, vadinasi nustoti gyventi kitų gyvenimus. Tai reiškia, jog leidi sau pasimėgauti savo paties gyvenimu. Kartais atrodo, jog viskas yra per daug nevaldoma ir tėra visiški atsitiktinumai. Dėl neatidumo, gali atsitrenkti į žmogų, kuris ateity taps geriausiu draugu, o stengdamasis būti mandagus ir praleisdamas kitą žmogų pro duris gali pavėluoti į svarbiausią savo gyvenime verslo susitikimą... Niekada nežinai. Nežinai, kuomet praradimas virsta atradimu ir atvirkščiai.

Donald Trump labai neigiamai vertina kitus žmones (taip sprendžiu iš jo knygos), bet jis turi labai energingų minčių, kurios tam tikrais atvejais gali tapti ramsčiu. Jis įvardyja nuolatinę svarbą iš šiandienos taško perskaičiuoti savo norus ir galimybes. Svarbiausia daryti tai nuolatos. Puiku ilgalaikė perspektyva. Daug lengviau judėti ir nesiblaškyti, kai žinai, kur eini. Kita vertus, pravartu pasverti naujai atsiveriančias galimybes ir iškylančius pavojus. Grėsmės dingsta/ atsiranda kiekvienam žingsnyje. Bet kada gali gauti per mažai grąžos arba laimėti milijoną, bet tuomet loterijos bilietą turėti privalai. Už riziką arba baudžia, arba apdovanoja. Nebūna lygiųjų.

O ką milžinai? Milžinai gyvena savo gyvenimą ir kuria taisyles kitiems. Kai išmoksti nedaužyt galvos į sieną, o ieškai vis naujų priėjimo būdų, supranti, kad milžinai tokie patys žmonės, tik jie išdrįsta prisiimti riziką už savo norus. Norėdamas tokiu tapti, privalai ir pats prisiimti riziką. Milžinai pajudinami, milžinai pakeičiami. Nieko amžino nėra. Kartais tiesiog užtenka pakeisti taktiką ir mūšio nebelieka, priešininkas tampa sąjungininku, nes atsiranda bendri tikslai. Visi iki vieno milžinai turi begalinį tikėjimą savimi, savo galiomis. Kai tik sudvejoja, jie ir netenka savo sugebėjimų. Jie netenka galios daryti įtaką kitiems. Jie tampa tokie, kaip eilinis gatvės praeivis.

Nesvarbu ar Mahometas pas kalną, ar kalnas pas Mahometą. Svarbu, kad gali būti tik tuo, kuo pasirenki būti.