Susėdom su generaliniu apie gyvenimą pašnekėt. Komandą aptarinėjam, kas motyvuotas, kas net nenori būti. Kaip žmonės šuolius gyvenime padaro. Apie A. Zuoką kalbam, kaip nuo nulio pradėjo ir iki kokių aukštumų užaugo. Kiek daug žino ir kaip stipriai iššūkių nebijo. Rizika gyvenimo stilium tapo. Daug tokių žmonių žinom, tačiau jie yra vienetai su bendru žmonių skaičium palyginus.

Generalinis mintis dėsto (ne pažodžiui): Visas pasaulis sudalintas kastomis. Manai Tau lengva būtų tapti „bomžu“? Netiesa. Aplinka žmogų laiko savo erdvėj ir nepaleidžia. Aplinka neleidžia nusiristi žemyn, bet neleidžia ir į viršų pakilti. Visas pasaulis remiasi tuo, kad arba Tu engi kitą, arba kažkas engia Tave. Vienintelis šansas yra užsilipti taip aukštai, kad engti galėtum tik Tu pats.

Žodis engi man nelabai prie širdies, nes mąstau taip: jei vadovas iš mano darbo sugeba užsidirbti daugiau nei aš, tai ne vadovas kaltas, o aš kažko nematau (nesugebu), kad tą uždarbį pasiimčiau sau. Kai dar pagalvoji, kad viena įmonė uždirba X, o kita uždirba 10X ir t.t. Kai sumąstai, kaip gali stipriai skirtis tos pačios prekės pardavimo kaina priklausomai nuo pardavėjo. Būtent nuo pardavėjo!

Būdami studentai su grupiokais tvarkydavom (ne)pažystamiems kompiuterius. Instaliuodavom, pasislėpusias įrankių juostas matomomis padarydavom, ant desktopo ikonas atkurdavom... Mes didžiąją dalį darbo atlikdavom veltui arba už tokias juokingas sumas, kad dabar graudu atrodo. O kai tuos pačius darbus daro Alna, Sonex ar kiti... Pardavėjas kitas ir įkainiai kiti. Sakysit kokybė kita? Klausimas. Manau, labai nuo konkrečios situacijos priklauso. Juo labiau ar bet kurį meistrą galima išsikviesti sekmadienį 4 valandą ryto prieš pat kursinio pridavimą ir sumokėti tik 20Lt? Kažkam geri laikai buvo :]

Kalbu su kolega. Dalinamės darbo patirtimi skirtingose įmonėse. Apibendrinam – tie, kurie skundžiasi, kad algos mažos, kad jų nemotyvuoja, tai tie žmonės, kurie arba nesukuria papildomos vertės ir vos atlieka tai, už ką jiems atlyginimas mokamas arba padaro daugiau, bet patys savęs nesugeba įvertinti. Kurių galų sėdėti įmonėje kuriai atiduodi marias savo laiko, bet negauni atsako? Kalbu tik apie realią vertę, o ne ataskaitų, kurių niekam nereikia rengimą, smulkmenų, kurios niekam neįdomios tobulinimą, ar laiko stūmimą darbe, nes namie dar nuobodžiau. Kam gaišti laiką? Gal geriau išeit pasivaikščiot su šuniu ar vakarą praleisti su vaikais, draugais, kaimynais? Kiekvienam pagal norus...

Kita vertus kai pamąstai kodėl ne visi siekia daugiau... Kiek užtenka žmogui, kad išgyventų savaitę? 100lt? 30Lt? Spėju, kad išgyventų – dar mažiau. Sunkiausia ne išgyventi fiziškai, bet prarasti padėtį visuomenėje, susikurtą komfortą. Komfortas kažkam yra atostogos, kažkam - šokoladiniai varškės sureliai pusryčiams, dar kažkam - naujas automobilis, kažkam - viskas kartu. Realiai noras pasiekti daugiau ir yra sugebėjimas šiandieną atsisakyti, kad ateityje gautum daugiau. Tie, kas gyvena šia diena dažniausiai neturi santaupų. Tie kas daug uždirba, daug ir dirba. Jei daug dirbi tai beveik neturi laisvalaikio. Tiek, kad kai turi pasidėjęs „socialinių garantijų“, kurių palūkanos apmoka Tavo kasdienias sąskaitas, visai kitaip įvertinamas laikas ir anksčiau išgyventas sudėtingesnis tarpsnis.

Ir suvoki tada, kad viskas sudėtingai paprasta. Jei žmogus nori pasiekti tikslo ir jo siekia – niekas nesustabdys. Svarbu tikslą išsiaiškinti :]