Taip nutinka, kad žmonės skirtingi. Jie siekia skirtingų tikslų. Jie nori skirtingų dalykų. Vienas džiaugiasi kavos puodeliu ankstyvą rytą kamštyje pakeliui į darbą, kitas verkia dėl blogo oro pajūryje per atostogas. Protingiausi sutikti žmonės sako, kad neverta teisti kurie iš jų geresni, kurie teisingesni ir kurių gyvenimas geresnis. Mes visi gaunam po gyvenimą, tik skirtingai su juo elgiamės.

Vieni turi idėjas/ jas perka/ vagia/ randa žmonių su idėjomis ir galų gale pradeda jas įgyvendinti. Tai žmonės, kurie kuria verslą. Tam samdo žmones, t.y. kuria darbo vietas. Visur genijus nebūsi, ir visų darbų nenuveiksi. Todėl darbdavys samdo kitus, kurie moka atlikti konkrečius darbus, generuoti idėjas, motyvuoti, racionaliai valdyti pinigus... ko reikia to ir ieškom, svarbiausia žinoti, ko reikia. Ko link suku?

Vienas lauke ne karys. Koks nerealus bebūtum, ilgainiui pasensi, prarasi greitį, motyvaciją, žinias, ..., sugebėjimą greitai apsispręsti rizikai, begalą dalykų. Kasdien galima rasti bent po dešimt, kurie pakeistų bet kurį žmogų. Tai iliuzija, kad kas nors yra nepakeičiamas. Žmogus nepakeičiamas tik tol, kol jo niekas nesugalvojo pakeisti.

Todėl man keista nuomonė, kad darbuotojas yra išnaudojamas arba kad darbdavys siekia išnaudoti darbuotoją, jei žodis "išnaudoti" vartojamas neigiama prasme. Juk sakinyje "išnaudoju visas man suteiktas progas tapti atsakingesniu ir protingesniu" šis žodis įyja absoliučiai teigiamą prasmę. Jei darbdavys išnaudoja žmogaus žinias, įgūdžius ir gebėjimus, suteikia jam progą tobulėti, o pats savo versle gauna iš darbuotojo didžiausią naudą, tai fantastiška sėkmė tiek darbuotojui rasti tokį darbdavį, tiek darbdaviui pasamdyti tokį darbuotoją. Dažniausiai dėl darbo sąlygų verkia mažiausiai uždirbantys ir mažiausiai padarantys. Tai žmonės, kurie dėl savo paties ribotų sugebėjimų nei siekia, nei leidžia jiems suteikti didesnės atsakomybės, nesiteikia net išbandyti jiems suteikiamų progų, už ką patys ir pyksta ant kitų. Tai tie, kurie amžinai nepatenkinti, kad pietų pertrauka trunka ne aštuonias valandas per darbo  dieną. Tie, kurie mano, jog kasančio kastuvu griovį darbas sunkesnis, todėl jam turi būti mokamas didesnis atlygis nei tam, kuris vairuoja ekskavatorių. Jie nesugalvoja, jog pastarajam reikėjo išmokti valdyti ekskavatorių ir jei jis fiziškai dirba lengvesnį darbą, dar nereiškia, jog jo darbas lengvesnis. Jis praeityje sumokėjo didesną kainą (investavo į save), kad šiandien uždirbtų daugiau.

Darbo sutartis tai galimybė abiems pusėms gauti, ko nori. Darbdaviui reikia darbuotojo, nes vienas visų darbų nepaveš, net nenori vežti. Darbuotojui reikia ne tik atlyginimo. Darbo vieta reiškia ir asmeninį tobulėjimą, vystymąsi, savęs realizavimą. Todėl ir darbuotojas, ir darbdavys sėdi tam pačiam laive. Visko nutinka. Kartais darbuotojas sugalvoja, kad yra nepakeičiamas, arba sugalvoja, kad darbai gali palaukti... Jam laikas lauk iš laivo ir pirmai progai pasitaikius protingas darbdavys jį išsodins. Kartais darbdavys sugalvoja pasinaudoti situacija ir pats pradeda skandinti laivą. Tai parodė praėję pusantrų metų. Kai kurie darbdaviai sumąstė, jog galima nesiskaityti su savo darbuotojais ir nemokėti atlyginimų nepriklausomai nuo realios įmonės situacijos. Pavyzdžiui, jie vertė žmones dirbti kai jie išleisi nemokamų atostogų arba spaudė sutikti su per pusę pjaunama alga, naudodamiesi darbuotojo baime ilgam įstrigti be darbo. Laikas moko visus. Esu tikra, kad tai atsirūgs ateityje, nors labiausiai linkėčiau, kad ir vieni, ir kiti greičiau atsitokėtų ir ne skriaudas skaičiuotų, o kurtų ateities planus ir siektų juos įgyvendinti. Gyvenimo neužteks visoms ašaroms išverkti...

Suabsoliutinti, kad visi blogi arba visi geri - naivu. Visuomet bus ir vienų, ir kitų. Klausimas su kuo laive sėdi ir ar tik pats negręži dugne skylės. Komandiniu darbu galima daug daugiau pasiekti, nes veikiama kryptingai. Vienam daug sunkiau iš sniego išstumti automobilį, ypač jei dar turi ir vairuoti tuo pačiu metu. Kiekvienas, ir darbuotojas, ir vadovas, užima savo vietą sistemoje ir tiesa sakant vienas be kito negali. Tuo ir žavi sistema, nes turi savo hierarchiją, darbo pasidalijimą. Jei žmogus nepatenkintas savo vieta sistemoje, tai puikus momentas startui, nes būtent nepasitenkinimas atveda laimėtoją į finišą. Būtent šis jausmas veda žmogų pirmyn – norėti geresnio, norėti geriau, padaryti dar geriau.