Per pietų pertrauką užbėgau į vieną iš prekybos centrų nusipirkti, ko užkąsti, ir kartu prabėgau pro knygų skyrių. Pirmą kartą suvokiau, koks keistas pasirinkimas formuojamas prekybos centruose. Knygas maždaug galima sudėlioti taip: romanai namų šeimininkėms, istorinės knygos II pasaulinio karo arba Lietuvos - Rusijos santykiai tema, knygos vaikams, receptų knygos, savianalizės/ saviugdos knygos. Pastarosioms priskiriu ir "Ko nori merginos", ir "Sandėrio sudarymas", ir "Galvok ir turtėk".

Paskutinioji grupė realiai yra knygos apie tai, ką visi žino, ir nemoka pritaikyti sau. Jei kažkuriems teiginiams nepritariama - tuomet šios knygos tikrai išplės akiratį. Bet jei visi žinom, kad pvz mandagumas, sugebėjimas išklausyti padeda bendrauti ir palaikyti ryšius su kitais žmonėmis, tai knygos apie tai lyg ir nereikalingos..... Kita vertus, juk to, kas prieš akis, dažniausiai ir nerandam.

Tai štai kokia idėja: problema ne nežinojime ką daryti, bet nesuvokime kuo asmeninis elgesys skiriasi nuo norimo rezultato. Pvz. paauglys nesugeba užmegzti santykių su mergina. Iš karto jo paklausčau, kas susitikus daugiau kalba: jis ar ji? Ar po pasimatymo jis daug gali papasakoti apie merginą, apie ką ji kalbėjo, kokius žodžius dažniausiai minėjo, kaip gestikuliavo, kokios spalvos jos akys, kaip (ne)susegti plaukai, koks pakabukas ant kaklo (jei toks buvo). Realiai šie klausimai tik tam, kad sužinoti ar vaikinas buvo atidus detalėms. Visą istoriją galim apversti aukštyn kojom ir vietoj vaikino pasirinkti merginą ir užduoti beveik tokius pačius klausimus (atidumo jokiu būdu nesieju su lytimi)... Jei žmogus net neskiria laiko savo pašnekovui išgirsti, kaip gali tikėtis atsako - kito pasimatymo? draugystės? nuotykio? Čia jau koks kieno tikslas.

Lygiai taip ir versle, ir šeimoje, ir piniguose. Kuo daugiau dėmesio skiri detalėms, kaip galutinio tikslo siekimo žingsniams, tuo greičiau tikslas yra pasiekiamas. Tikrai "neverta gerai daryti to, ko išvis neverta daryti" (W.Buffett), bet tam, kas svarbu, tiesiog, būtina skirti savo laiką ir dėmesį.  Jei noriu užsiimti verslu, bet nesugebu parduoti, kaip galiu tapti verslininku? Jei nesugebu rūpintis kitu ir būti draugu, kaip galiu tikėtis darnios šeimos? Jei išleidžiu viską, ką turiu, kaip galiu tikėtis sąskaitoj turėti milijoną?

Lygiai taip pasiekiami tikslai. Arba sieki nuolatos stebėdamas, ką realiai darai, arba įsivaizduoji, kad viską darai gerai, bet kažkodėl nesigauna. Pažįstamas skundžiasi, kad jam nekeliama alga, aš nesuprantu, kodėl jo neatleidžia... Jei įsivaizduoji esąs labai vertingas, tai dar nereiškia, jog iš tikrųjų toks esi. Kartais šiek tiek verta įsivaizduoti, bet tik tam, kad sau pačiam susikurti darbingą nuotaiką. Kilstelėti sau kartelę kiek aukščiau. Bet šiaip labai naudinga stipriai atsimerkti ir nuoširdžiai įvertinti situaciją: ką darau ir kaip tą pats matau.

Laiko trūksta visada, todėl bent retkarčiais pravartu atsiriboti nuo smulkmenų ir pamatyti visumą, kad ją įvertintum  ir suvoktum, kur slepiasi nereikalingas laiko praradimas. Kopiant į kalną prieš save pamatysi tik akmenis. Net užkopęs į viršūnę, gali nebepastebėti kalno didybės ir slėnio grožio, jei nė karto neatsisukai atgal. Kita vertus, jei kas kažkiek žingsnių sustosi ir atsigręši - įvertinsi kokį atstumą nuėjai, į kokį aukštį pakilai ir koks didingas grožis atsiveria Tau prieš akis. Pamatysi visumą. Todėl jei neturi tiek laiko, kad per dieną skirtum bent valandą skaitymui, savęs tobulinui, pamąstyk kur ir ką darai ne taip...

Kas geriau: valandą tvarkyti virtuvę po šeimos pietų ar nusipirkti indaplovę? Virtuvę vis tiek reiks sutvarkyti, tačiau tai truks tik 15 min.

Kiek laiko trunka kelionė į darbą? 20min? 45min? Važiuoji automobiliu ar troleibusu, visada galima klausytis audio knygų?. Čia net du zuikius galima nušauti. Ir dalyko žinias įgyji ir gali mokytis užsienio kalbos. Vairuoti paskaita trukdo pirmas penkiolika minučių, labai lengva priprasti. Tiems, kam sunku susikaupti klausytis ir vairuoti vienu metu, siūlau pradėti klausytis gerai žinomam kely, pvz.: iš namų į darbą. Papildomas pliusas - nelieka kamščių, nes dažnai jau išjungtu varikliu parkinge pastovi dar kelias minutes ir baigi klausytis įdomią vietą, tik tada lipi iš automobilio. Visada galima pakartoti nesuprastą skyrių. Skaitovo intonacija padeda greitai įsiminti. Jei skaitovas prastas - tai jau pardavėjo problema, dažnai tą pačiąknygą galima rasti skaitomą skirtingų skaitovų.

Nusipirk diktofoną arba savo telefone susikurk nuorodą, diktofonui įsijungti. Žmogus tinginys, jis nuolatos nesinaudos dalykais, kurie yra jam sudėtingi. Taip savo mintis ir idėjas galėsi greitai užfiksuoti, o kai turėsi laiko užsirašyti, dar kartą perklausyti. Baisu, kad troleibuse kas nors ne taip pažiūrės? O žmonės, kalbantys telefonu su laisvų rankų įranga, neatrodo šiek tiek pamišę, ar Jūs juos teisiat už tai? Koks skirtumas, ką pagalvos žmogus, kuris pats net savo idėjų nesugeba fiksuoti....

Tvarkais namuose/ garaže? Junk lauk serialus ir jaunystės dainas. Įsijunk audio knygą. Rankos dirba sau, galva sau. Jei darbas yra automatinis, toks kuriam nereikia susikaupimo - puikiai išklausysi visą kursą. Iš pirmo karto nepavyko, klausom antrą kartą. Paskui atmintinai cituoti galima. Viskas labai paprasta.

Nustok užsiimti dalykais, kurie nežinia kam reikalingi ir net nebūtinai malonūs. Jei darbas teikia malonumą, tuomet suprantama - tai priežastis. Tačiau, jei ne... Klausimas ar verta užsiimti buities darbais, kurių atlikimo tikslai neaiškūs. Ar verta apsikrauti darbe ataskaitom ir lentelių pildymais, kurias peržiūri tik pats ir tik tam, kad įsitikintum, jog gražiai atrodo.

Galų gale, pirk nesiglamžančius drabužius, kad jų nereiktų lyginti. Atiduok darbus kitiems. Yra tiek daug paslaugų teikimo įmonių. Verta paskaičiuoti, kas brangiau: jų paslaugos ar prarastas laikas buičiai. Tai reikia įvertinti, o ne aklai daryti nesusimąstant.

Tokios buitinės smulkmenos suvalgo visą vakarą, kurį grįžus iš darbo daug mieliau skirčiau savo šeimai, knygai ar hobiui. Skaičiavom, kiek gali uždirbti 100Lt investicijų per 10, 20 ir 50 metų. Kai suvoki, kad esmė ne 100Lt, bet metai, skirti indėliui užaugti, labai pradedi vertinti kiekvieną savo minutę.

Susėdom su generaliniu apie gyvenimą pašnekėt. Komandą aptarinėjam, kas motyvuotas, kas net nenori būti. Kaip žmonės šuolius gyvenime padaro. Apie A. Zuoką kalbam, kaip nuo nulio pradėjo ir iki kokių aukštumų užaugo. Kiek daug žino ir kaip stipriai iššūkių nebijo. Rizika gyvenimo stilium tapo. Daug tokių žmonių žinom, tačiau jie yra vienetai su bendru žmonių skaičium palyginus.

Generalinis mintis dėsto (ne pažodžiui): Visas pasaulis sudalintas kastomis. Manai Tau lengva būtų tapti „bomžu“? Netiesa. Aplinka žmogų laiko savo erdvėj ir nepaleidžia. Aplinka neleidžia nusiristi žemyn, bet neleidžia ir į viršų pakilti. Visas pasaulis remiasi tuo, kad arba Tu engi kitą, arba kažkas engia Tave. Vienintelis šansas yra užsilipti taip aukštai, kad engti galėtum tik Tu pats.

Žodis engi man nelabai prie širdies, nes mąstau taip: jei vadovas iš mano darbo sugeba užsidirbti daugiau nei aš, tai ne vadovas kaltas, o aš kažko nematau (nesugebu), kad tą uždarbį pasiimčiau sau. Kai dar pagalvoji, kad viena įmonė uždirba X, o kita uždirba 10X ir t.t. Kai sumąstai, kaip gali stipriai skirtis tos pačios prekės pardavimo kaina priklausomai nuo pardavėjo. Būtent nuo pardavėjo!

Būdami studentai su grupiokais tvarkydavom (ne)pažystamiems kompiuterius. Instaliuodavom, pasislėpusias įrankių juostas matomomis padarydavom, ant desktopo ikonas atkurdavom... Mes didžiąją dalį darbo atlikdavom veltui arba už tokias juokingas sumas, kad dabar graudu atrodo. O kai tuos pačius darbus daro Alna, Sonex ar kiti... Pardavėjas kitas ir įkainiai kiti. Sakysit kokybė kita? Klausimas. Manau, labai nuo konkrečios situacijos priklauso. Juo labiau ar bet kurį meistrą galima išsikviesti sekmadienį 4 valandą ryto prieš pat kursinio pridavimą ir sumokėti tik 20Lt? Kažkam geri laikai buvo :]

Kalbu su kolega. Dalinamės darbo patirtimi skirtingose įmonėse. Apibendrinam – tie, kurie skundžiasi, kad algos mažos, kad jų nemotyvuoja, tai tie žmonės, kurie arba nesukuria papildomos vertės ir vos atlieka tai, už ką jiems atlyginimas mokamas arba padaro daugiau, bet patys savęs nesugeba įvertinti. Kurių galų sėdėti įmonėje kuriai atiduodi marias savo laiko, bet negauni atsako? Kalbu tik apie realią vertę, o ne ataskaitų, kurių niekam nereikia rengimą, smulkmenų, kurios niekam neįdomios tobulinimą, ar laiko stūmimą darbe, nes namie dar nuobodžiau. Kam gaišti laiką? Gal geriau išeit pasivaikščiot su šuniu ar vakarą praleisti su vaikais, draugais, kaimynais? Kiekvienam pagal norus...

Kita vertus kai pamąstai kodėl ne visi siekia daugiau... Kiek užtenka žmogui, kad išgyventų savaitę? 100lt? 30Lt? Spėju, kad išgyventų – dar mažiau. Sunkiausia ne išgyventi fiziškai, bet prarasti padėtį visuomenėje, susikurtą komfortą. Komfortas kažkam yra atostogos, kažkam - šokoladiniai varškės sureliai pusryčiams, dar kažkam - naujas automobilis, kažkam - viskas kartu. Realiai noras pasiekti daugiau ir yra sugebėjimas šiandieną atsisakyti, kad ateityje gautum daugiau. Tie, kas gyvena šia diena dažniausiai neturi santaupų. Tie kas daug uždirba, daug ir dirba. Jei daug dirbi tai beveik neturi laisvalaikio. Tiek, kad kai turi pasidėjęs „socialinių garantijų“, kurių palūkanos apmoka Tavo kasdienias sąskaitas, visai kitaip įvertinamas laikas ir anksčiau išgyventas sudėtingesnis tarpsnis.

Ir suvoki tada, kad viskas sudėtingai paprasta. Jei žmogus nori pasiekti tikslo ir jo siekia – niekas nesustabdys. Svarbu tikslą išsiaiškinti :]

Nuo ko prasideda motyvacija? Kas yra tas stumtelėjimas (žiežirba), nuo ko kritiniu momentu komanda susivienija ir siekia tikslo? Tokiu momentu vadovas yra visiškai atsakingas už sėkmes ir nesėkmes, už bet kokį rezultatą ar jo nebuvimą. Jei kritiniu momentu komanda nuleidžia rankas, tai vadovo "nuopelnas". Klausimas kaip vadovui neperspausti ir argumentuotai įrodyti, jog būtent dabar reikia įjungti aukštesnę pavarą ir, net jei viskas atrodo beprasmiška, judėti pirmyn?

Pinigai motyvuoja tol, kol tai yra per maža suma išgyvenimui. Išgyvenimas yra vos šiek tiek daugiau negu fiziologija. Kuomet pajamos peržegia šią ribą ir atsiveria komforto zona, pinigai netenka savo motyvacijos, nes žmogus išmoksta juos išleisti dar negavęs. Žinoma, tai galioja ne visiems. Tačiau jei paanalizuotumėm kiek procentų Lietuvos gyventojų turi santaupų (o jei dar pasauliniu mastu...), iš kurių išgyventų bent 6 mėnesius, manau tai įrodytų teiginį, kad absoliuti dauguma išleidžia su dideliu džiaugsmu. Vadinasi pinigai nemotyvuoja ilgiau nei 15 minučių.

Komplimentai ir pripažinimas. Manau, tai vienas iš geriausių būdų vienyti ir suburti komandą. Darbuotojas giriamas už konkrečius ir realius savo pasiekimus daug labiau pasitiki savimi. Tai, kad nuolatos pastebima kaip jis gerai dirba, ką daro teisingai, rezultatyviai ir naudingai, motyvuoja. Vienintelė bėda, kad čia galioja pripratimo principas. Be to, vadovas turi būti stiprus, kad sugebėtų nereaguot emociškai į smulkmenas ir visada kritiką išsakyti konstruktyviai, o ne prikalant darbuotoją prie sienos. Vadovas toks ir turi būti, bet ir jis mokosi. Ir jam ne viskas gaunasi iš karto, ypač kai vadovavimo patirtis tėra pusės metų. Nesiteisinu, tiesiog, prisipažįstu.

Galimybė lipti karjeros laiptais. Iš vienos pusės - kelias laisvas. Tik pirmyn. Pareigų galima prisigalvoti kokių tik nori, tačiau kažkas turi atlikti ir neįdomiausius darbus, o visi vadovais netaps. Kita vertus ne visi nori būti vadovais. Tai ne tik statusas, bet ir atsakomybė. Taigi kaip ir visur čia yra ribos, kurios natūralios atrankos būdu filtruoja žmones. Vieni eina pagal hierarchiją į viršų. Kiti pareigas keičia horizontalėje (tai gali būti labai stipri motyvavimo priemonė). Yra dalis, kuri sėdi vietoje.

Manau, kad stipriausia motyvacija yra asmeninė atsakomybė už rezultatą. Pavykus sužadinti šią pareigą, susidomėjimą rezultatu, komanda pati intuityviai pradeda koordinuoti savo veiksmus ir pasiekia tikslus, kurie pradžioj atrodo nerealūs. Jei užkabini (įtrauki) vieną komandos narį, tuoj pamažu užsikabina ir kiti, darbas įgauna pagreitį ir belieka suvaldyti, kad būtų judama reikiama kryptimi.

Va tik kaip tą jautrią vietą rasti? :]