Daryk tai, ką labiausiai mėgsti. Realizuok tai, ką geriausiai sugebi. Tik darydamas tai, kas Tave domina, pasieksi aukštų rezultatų. O juk domina labai daug sričių ir temų. Kuriose iš jų yra didžiausi sugebėjimai? Ką konkrečiai veikti srityje, kurią mėgsti? Imkim IT verslą. Ką jame veikti? Kurti naują programinę įrangą? Tapti analitiku jos kūrimui? Tapti programinės įrangos konsultantu naudojimui? O gal programinės įrangos platintoju? O gal prekiauti geležim?

Kodėl iš to, ką mėgstam, taip sunku atsirinkti, ką žinom geriausiai. Kodėl taip sunku suvokti tuos kertinius momentus, kurie taptų verslo planu? Gal todėl sudėtinga kritiškai įvertinti savo sugebėjimus? Svarūs argumentai nebeatrodo tokie svarbūs, nes yra iki kraujo pažįstami. Gal todėl, kad žinodamas pats imi galvoti, kad tai žinoma ir suprantama kiekvienam? Be galo svarbu išmokti palyginti savo ir kitų žinias kritiškai. Svarbu išmokti savo žinių ir gebėjimų nepriskirti kitiems. Tai kas atrodo savaime suprantama, kitam yra aukštas pilotažas. Kuo didesnis žinojimas, tuo stipresnis intuicijos jausmas, tuo greičiau naujose situacijose yra susigaudoma. Ilgas svarstymas numuša norą veikti. Kai iš karto paklausoma savo vidinio jausmo ir imama veikti, kai ieškoma, kodėl turi suveikti, tik tuomet verslo idėja išvystoma. Visada NE yra daugiau nei TAIP.

Kuri verslo idėja atrodo nereali? Jos visos tokios paprastos. Nieko ypatingo, jų įgyvendinimas sukuria aurą idėjai ir tik realizuota idėja tampa ypatinga. Prekiauti maisto produktais vienodose parduotuvėse (prekybos centrai), komunikacijos kanalas neturintiems ką veikti (facebook), kava išsinešimui (starbucks) ir t.t. Nieko ypatingo. Bet idėjos įgyvendinimas, jos plėtojimas - štai kame atsiskleidžia genialumas. Tokios idėjos galėjo kilti kiekvienam, gal net ir kilo, bet jas įgyvendino toli gražu ne visi. Begalė šaunių idėjų miršta tik dėl autoriaus nepasitikėjimo ar nenoro veikti. Ne kiekvienas sugeba įgyvendinti įdėją. Ne kiekvienas sugeba įgyvendintą idėją plėtoti reikalinga kryptimi.

Tai ir yra verslo grožis: už suteiktą malonumą klientui pasiimti jo paties atiduodamus pinigus. Ne apgauti, ne išnaudoti. Patenkinti kliento norą atsisakyti pinigų. Žmonės taip nenori jų turėti, jie taip nori juos atiduoti kuo greičiau. Man kartais atrodo, kad žmogus nori pajusti srovę sau tarp pirštų. Ne turėti, ne atiduoti, bet jausti kaip pinigai sruvena tarp pirštų. Kuo daugiau gauni, tuo daugiau išleidi. Ir ta energija bėga nesustodama. Kuo daugiau pinigų, tuo daugiau energijos jauti. Kuo srovė stipresnė, tuo ji sunkiau valdoma ir labiau įtraukianti.

Todėl norint sukurti verslo idėją, apsispręsti ką nori studijuoti ar kur nori dirbti, reiškia konkrečiai apsibrėžti, kas Tau patinka, o kas ne. Kartais žinojimas, kas nepatinka jau yra pirmas žingsnis atskleidžiant ko iš tikrųjų nori ir kas priverčia pasistiebti ant pirštų galų, kad tik pamatytum tai, ko nori. Tas žinojimas, kaip strėlė lydės tiesiai į tikslą ir niekas jo greičiau nepasiekia kaip valingi, žinantys, ko nori, ir išsiaiškinantys galimybes žmonės.

Neiškrenta iš galvos Adrian Slywotzky mintis - "jie kopijuoja vieni kitų mikroschemas, bet ne verslo modelius".

Kasdien ieškom sudėtingų sprendimų, kurie leis pasijusti nepakeičiamais. Sprendimų, kurie kitus privers taip manyti. Realybėj tereikia penkiolikos minučių, kad nepakeičiamieji būtų pakeisti. Gyvenimas juda pirmyn. Jis niekada nestovi vietoje. Vieni išeina, kiti ateina. O kas yra gyvenimas? Tai procesas. Taip skubam sudalyvauti lenktynėse, kad nesustojam pasidžiaugti pačiu gyvenimu, pajusti malonumą kurti kasdienius dalykus kaip skani kava, maloni kompanija ar nenutrūkstamas elektros tiekimas visą parą.

Įmonės aprašo savo procesus, kad kitą kartą problemą išspręstų greičiau, kad tipinės situacijos visiems būtų tipinės. Kad greitai būtų rastas sprendimas į kažkam jau pažįstamą, o kažkam vis dar svetimą, problemą. Tai taisyklės. Gaila, kad žmonės neaprašo savo gyvenimo procesų ir procedūrų. Sakot, taip lieka daugiau vietos improvizacijai? Kam ta improvizacija, jei sėdi nuolatiniame minuse?

Mes kiekvienas renkamės gyvenimo būdą. Net kai aplinkybės spaudžia, žmogus renkasi pats. Viena, neturėdama už ką valgyti, eina į gatvę, kita įkuria verslą. Juk problemos abiejų vienodos. Abi neturi pinigų, abi ties nevilties bedugne, bet sprendžia problemas skirtingai. Vienas eina vogti, kitas - ieško bent trumpalaikio sąžiningo uždarbio. Visada renkamės patys.

Juokingiausia,  kad apie daug pasiekusius žmones rašomos knygos. Dažnai dar būdami gyvi, jie dalinasi savo patirtimi, dalyja patarimus, kaip pasiekti bent tiek, kiek jie žino. Apie mirusiuosius pasakoja jų artimieji. Autoriai renka medžiagą, kad galėtų parašyti biografijas ir papasakoti kaip šie žmonės elgėsi, kaip mąstė, ką darė, kad jiems pavyko tiek daug nuveikti. Daug labai reliatyvi sąvoka. Kiekvienas turi savo vertybes. Vienam rūpi kojos pirštais pasikasyti nosį, kitam naujas automobilis. Daug - yra asmeniška. Tik ką daro likusieji? Užuot prisisėmę idėjų kaip ir ką veikti, dažnas ir toliau užsiima znykimu, koks negailestingas pasaulis.

W.Edward Deming (Toyota genijus ir vedlys) išsakė puikią mintį. Iš problemos reikia išmesti NES dalį. Tuomet ir tik tuomet tampa aišku, kokia yra problema ir kaip ją spręsti. Tik tuomet ieškoma ne pasiteisinimų, bet sprendimų. Kodėl, jei norim rezultato, dažnas reikalaujam paklusti ir procesui, kuris nebūtinai tinkamas? Kodėl tiek iki smulkmenų norim kištis į kitų veiksmus, jog net kvėpavimą užspaudžiam? Juk nesam visąžiniai. Skirtingais keliais galim ateiti į tą patį tikslą, vieni greičiau, kiti įdomiau, kiti su papildoma nauda. Leisti kitam daryti tai, ką jis nori, vadinasi nustoti gyventi kitų gyvenimus. Tai reiškia, jog leidi sau pasimėgauti savo paties gyvenimu. Kartais atrodo, jog viskas yra per daug nevaldoma ir tėra visiški atsitiktinumai. Dėl neatidumo, gali atsitrenkti į žmogų, kuris ateity taps geriausiu draugu, o stengdamasis būti mandagus ir praleisdamas kitą žmogų pro duris gali pavėluoti į svarbiausią savo gyvenime verslo susitikimą... Niekada nežinai. Nežinai, kuomet praradimas virsta atradimu ir atvirkščiai.

Donald Trump labai neigiamai vertina kitus žmones (taip sprendžiu iš jo knygos), bet jis turi labai energingų minčių, kurios tam tikrais atvejais gali tapti ramsčiu. Jis įvardyja nuolatinę svarbą iš šiandienos taško perskaičiuoti savo norus ir galimybes. Svarbiausia daryti tai nuolatos. Puiku ilgalaikė perspektyva. Daug lengviau judėti ir nesiblaškyti, kai žinai, kur eini. Kita vertus, pravartu pasverti naujai atsiveriančias galimybes ir iškylančius pavojus. Grėsmės dingsta/ atsiranda kiekvienam žingsnyje. Bet kada gali gauti per mažai grąžos arba laimėti milijoną, bet tuomet loterijos bilietą turėti privalai. Už riziką arba baudžia, arba apdovanoja. Nebūna lygiųjų.

O ką milžinai? Milžinai gyvena savo gyvenimą ir kuria taisyles kitiems. Kai išmoksti nedaužyt galvos į sieną, o ieškai vis naujų priėjimo būdų, supranti, kad milžinai tokie patys žmonės, tik jie išdrįsta prisiimti riziką už savo norus. Norėdamas tokiu tapti, privalai ir pats prisiimti riziką. Milžinai pajudinami, milžinai pakeičiami. Nieko amžino nėra. Kartais tiesiog užtenka pakeisti taktiką ir mūšio nebelieka, priešininkas tampa sąjungininku, nes atsiranda bendri tikslai. Visi iki vieno milžinai turi begalinį tikėjimą savimi, savo galiomis. Kai tik sudvejoja, jie ir netenka savo sugebėjimų. Jie netenka galios daryti įtaką kitiems. Jie tampa tokie, kaip eilinis gatvės praeivis.

Nesvarbu ar Mahometas pas kalną, ar kalnas pas Mahometą. Svarbu, kad gali būti tik tuo, kuo pasirenki būti.

Jack Welch suskirsto įmonės darbuotojus į grupes, kurias sudarytų 20, 70 ir 10 procentų visų įmonės darbuotojų. 20 viršutinių darbuotojų procentų yra įmonės žvaigždės, kurios generuoja idėjas, kurios daro sėkmingiausius sandorius. 70 procentų darbuotojų yra kritinė masė, darbo bitelės. Tai žmonės, kurie atlieka absoliučiai didžiąją darbo dalį. Žmonės, kurie dirba juodžiausius, buitiškiausius darbus. Žmonės, kurie daro pardavimus, gamina produktą (teikia paslaugą), aptarnauja vieni kitus (buhalterija, administracija ir t.t.). Ir žinoma, paskutiniai 10 procentų, kuriems turėtų būti suteikta proga tapti 70uko arba 20uko nariais, o jei nepavyksta, šie darbuotojai turi atsisveikinti su įmone. Jei nesusitvarkoma su 10uku, vadinasi nesvarbu kokia puiki motyvacijos sistema bebūtų, ji žlugdo įmonę iš vidaus.

Patys didžiausi priešai ir draugai esame mes patys. Kiekvienas. Jei susimauni, kaltas pats. Jei pasisekė, vadinasi ir vėl kaltas pats. Jei įmonė vadovaudamasi "žmogiškumo principu" leidžia 10ukui augti ir klestėti, vadinasi laikas ruoštis jos merdėjimui.

Apatinis dešimtukas turi daugiausiai pretenzijų dėl netinkamo darbo laiko, darbo vietos sąlygų. Jiems visada per maži atlyginimai ir dažnai tai žmonės, kurie darbe "sėdi valandas". Jie mano, kad pirmiau turi gauti, tik tada jie galvos ar turi duoti ir patys. Kuo ilgiau delsiama kalbėtis su darbuotoju, jog jis neproduktyvus, tuo sunkiau darosi tai padaryti. Vadovas irgi žmogus. Atleidimas net ir pačiam baisiausiam šefui yra nemalonus užsiėmimas, ką jau kalbėti apie atleidžiamo darbuotojo savijautą. Labai retai pavyksta išsiskirti gražiuoju ir jei darbuotojas pats praneša susiradęs naują darbą, tai pats sėkmingiausias atleidimas. Deja, taip būna ne visada. Daug dažnesnė situacija yra pyktis ir ašaros, o po atleidimo - nesibaigianti antireklama įmonei, kuri drįso darbuotoją atleisti. Išties atleidimą gali sąlygoti asmeniniai ryšiai. Tarkim nuolatinis nesutarimas su vadovu, kita vertus, negi Jūs norit savo komandoje turėti žmonių, su kuriai nuolatos baramasi, o ne diskutuojama? Kas nori būti kasdien neteisus tik todėl, kad yra vadovas? Tai ypač nemalonu, jei taip verčia jaustis žmogus, kurio nevertini.

Darbovietė turi suprasti, vadovas turi būti žmogiškas, bet ar vadovas užsiima labdara savo darbuotojams? Ar vadovas yra profsąjungos vadovas? O gal jis valdo verslą? Žmogiškumas yra puiku ir vadovas privalo suvokti, jog darbuotojas taipogi yra žmogus, kuris būna be nuotaikos, neišsimiegojęs, pervargęs, gal serga, gal susipyko su žmona/ vyru. Tiesa, kad problemų turi visi 100 procentų darbuotojų (vadovas taip pat), bet tik 10 procentų problemų turi nuolatos ir su jomis net nebando tvarkytis. Dešimtukas mano, jog su jų asmeninėmis problemomis turi susitvarkyti ir susitaikyti vadovas. Jei negali susitvarkyti, vadinasi turi suprasti ir priimti darbuotoją tokį, koks jis yra - neiniciatyvų, demotyvuojantį aplinkinius ir nepatenkintą gyvenimu. Dešimtukas dažniausiai sako: "Kaip galiu išgyventi iš minimumo? Pabandykit išgyventi patys!". Nepasitenkinimas yra gerai tik tuomet, kai stumia žmogų pirmyn, bet jei tai tėra ginklas išnaudojimui, tuomet prasti popieriai.

Visada reikia pusiausvyros. Liūdesys turi baigtis. Metai iki pensijos yra net 356 dienos, per kurias dar galima spėti daug ką nuveikti. Ir visos kitos istorijos, turi vienokius ar kitokius sprendimo/ susitaikymo variantus. Jei įmonė yra "žmogiška" ir įsijaučia į darbuotojo poreikius ir norus, o šis nemano, jog turi prisidėti prie įmonės tikslų siekimo, tuomet įmonė privalo tapti NE"žmogiška". Kodėl?

Neigiamas elgesys ir požiūris užkrečia. Teigiamas taipogi, tik sekti paskui teigiamą yra sunkiau, nes reikia valios ir pastangų. O eidamas paskui neigiamą pavyzdį, neprivalai stengtis. Pradžioj pradedi pietauti šiek tiek ilgiau. Negi vadovas supyks, kad užtrukai penkiolika minučių ilgiau? Paskui kartu pasiimsi ir porą kolegų? Tada grįžęs dar paskaitysi porą blogų ar naujienos portalų. Tada gal kokią šachmatų (pokerio) partiją online sužaisti... Juk tik pusvalandukas. Štai jau ir be penkių penkios. Juk nepradėsi darbų, vos kelios minutės liko... Ir traukinys pajuda. Šalia kolegos stengias, pluša. Vadovas "žmogiškas" ir stengiasi visais rūpintis, todėl kolegoms atitenka gudručio darbai, mat jis nespėja. Ir pasaka be galo, kol vieną dieną stropusis kolega nueina pasidaryti kavos ir jam šauna geniali mintis: kodėl aš turiu dirbti, jei anas gauna tokį patį atlyginimą nieko nedarydamas? Berods traukinys didina greitį...

Pasakos pabaigoj gaunasi taip, kad nuo apatinio dešimtuko, laiku nesureagavus, užsikrečia kiti darbuotojai. Yra dalis darbuotojų, kuriems tokie "darbavimaisi" ne prie širdies ir jie paliks įmonę. Vadinasi ne tik apatinį dešimtuką, bet ir kritinę 70 procentų masę sudarys jau nebe produktyvūs žmonės, bet tie kurie "sėdi valandas". Žvaigždėms, kurios dar nepaliko skęstančio laivo, tenka arba dar didesnė atsakomybė arba didesnė šlovė. Juk palyginus su masės rezultatais, kurie jau labai žemi, žvaigždžių rezultatai švyti nors realiai jie nebūtinai auga. Kai žvaigždės išeina, jų vietą būtina užpildyti iš savų arba iš išorės. Jei renkamasi iš savų, tuomet ups... Turim armiją neproduktyvių darbuotojų. Pasirinkę iš jų, turim neproduktyvias žvaigždes. Jei renkamės iš išorės, tuomet yra šansas, kad kuriam laikui įmonės rezultatai pagerės. Tik žvaigždės turi savybę - jos nori būti žvaigždėmis. Tam, kad stipriau žibėtum, reikiai būti tamsiame danguje. Taip, rezultatai kuriam laikui kyla. Tačiau tai daugiau žvaigždės CV gražinimas, o ne puikūs rezultatai įmonei. Vadovo darbas pasirūpinti, jog aplink žvaigždę būtų suburta komanda, kuri ne tik atitiktų žvaigdės norus, bet ir įmonės poreikius. T.y. išėjus žvaigždei, komanda turi sugebėti pati suvaldyti situaciją. Bet jei vadovas nesugeba susitvarkyti su savo apatiniu dešimtuku darbuotojų, ar jis imsis vadovauti šitoj vietoj? Ar nebus taip, jog iniciatyva bus perduota žvaigždei, kuri pasidarys kaip jai geriau (kas natūralu ir suprantama)? Kas nutiks, kai žvaigždė pasitrauks į kitą įmonę, galima nuspėti.

Pasaka prasideda nuo labai paprastai išsprendžiamos situacijos. Darbuotojas visada turi žinoti, kaip yra vertinamas. Jei darbuotojas žinos, kokios jo galimybės, kokį jį mato vadovas, ko iš jo tikisi, tuomet abiems pusėms bus tik lengviau. Atleidimas laiku ne tik nėra bausmė darbuotojui, tai žmogiškumo faktorius komandai, kuris neleidžia jai degraduoti. Taip, atleidimas visada nemalonus. Taip, sunku žmogui pasakyti, kad jis nesugeba ir yra nebereikalingas. Bet ar nevertėtų žmogiškumą nukreipti tiems, kurie vertina supratimą ir su kaupu grąžina - prisideda prie rezultatų pasiekimo? Nesvarbu, kokie bus dideli bonusai, jei nebus atsijojami demotyvuojantys dešimt procentų, sistema sužlugdys pati save iš vidaus.

Pagal
Jim Collins. Nuo gero - prie puikaus.
Jack Welch. Winning.

Bendrąja prasme patirtis yra gerai. Žmogus mąsto stereotipais, todėl labai daug veiksmų atlieka automatiškai nesusimąstydamas kodėl ir kaip tai daro. Tarkim sutikę pažįstamą žmogų, sveikinamės, nes tai yra įprasta ir nelabai reikalauja paaiškinimo. Jei pažvelgti į profesines sritis, tuomet problemų sprendimas tampa paprastesnis, kai problema yra pasikartojanti ir jau esam su ja nors kartą susidūrę. Todėl ypač didelės įmonės turi įprotį dokumentuoti procesus ir susirašyti kokiais žingsniais, kaip konkrečiai turi būti sprendžiamos atitinkamos problemos. Žmogaus asmeninis sugebėjimas susitvarkyti su gyvenimu taipogi stipriai priklauso nuo jo patirties, kuri gali tapti jo gyvenimo katalizatoriumi arba atvirkščiai žmogų palaušti. Dar yra įgyjama "ne savo kailiu" patirtis, kurią tiesiog galim perimti iš aplinkos, knygų, autoritetų, tobulinimosi kursų... Kalbu apie paprastas, elementarias žinias, kurios padeda spręsti problemas: rasti naują klientą, išlaikyti turimą, aptikti klaidą sistemoje... begalinis sąrašas.

Žmogaus gyvenimo pirmieji laikotarpiai yra labai imlūs informacijai. Aktyvus mokymosi procesas vyksta nuo savo piko kūdikystėje (dažnai nuolatos slopinamo per gyvenimą) iki universiteto baigimo/ nebaigimo. Paskui šis procesas vyksta asmeninės iniciatyvos dėka. Galima teigti, jog mokslai nėra reikalingi. Galima teigti, jog universitetai dėsto ne tai, ką reikia ir ne taip, kaip reikia. Manau, kad geriau taip, negu nieko, bet nesu dėl to tikra. Man atrodo, kad žmogaus gyvenimas yra atsitiktinumų ir valingų pasirinkimų virtinė. Šie pasirinkimai priklauso vienas nuo kito ir įtakoja ateities pasirinkimų ir atsitiktinumų virtines. Atsitiktinumų, galinčių sugriauti žmogaus gyvenimą, galim tik atsitiktinai išvengti arba atsitiktinai mums niekada pavojus ir nekils. Jei žinot, kas yra kombinatorika, suprantat apie ką kalbu. Kiekvienas žmogaus pasirinkimas sukuria aibę naujų pasirinkimų ir kuo aktyvesnis žmogus, tuo daugiau pasirinkimų jis generuoja. Ne veltui sakoma, jog sėkmingieji rezultate dažniausiai yra patys nesėkmingiausi procese. Taip yra todėl, kad tie, kurie pasiekia savo tikslus, dažniausiai būna šimtus kartų nuklydę, suklydę, jiems nepasisekė ar dar kas nutiko. Jie daug kartų bandė, kol pavyko. Tie, kurie net nebandė, neturi nesėkmingų bandymų, atitinkamai neturi ir sėkmingų. Juk išvis nebandė, vadinasi ir bandymų nėra. Jei vis dar nesuprantat, siūlau pasižiūrėti porą filmų: "Dėmesio, durys užsidaro" ir "Bėk, Lola, bėk".

Iš viso to seka, kad norint pasiekti nerealių rezultatų, pačiam reikia būti nerealiam. O kiek tokių pažįstat? Kuris tokiu jaučiatės? O nevilties akimirką, vis dar jaučiatės nerealūs? Jeigu judam geometrine progresija, tuomet reikia didinti daugiklį. Į daugiklį įeina visos žmogaus turimos žinios ir sugebėjimas jas pritaikyti. Žinios pačios savaime neturi vertės. Vertė atsiranda tik jas išnaudojant ir pritaikant. Todėl jei remiamės savo asmenine patirtimi, tai kokia didelė ji bebūtų, atsiras situacija, kurioje bandysim išrasti dviratį. Jei imsim naudoti ir kitų žmonių patirtį ir žinias, tuomet galėsim daugiklį didinti geometrine progresija ir tik pagalvokit kaip tai paveiks mūsų pačių pasiekimus.

Neseniai buvau vakarėlyje, kuriame draugai užmynė: "mes savamoksliai, darom iš patirties" :] Nekritikuoju (žinau, kad kartais paskaitot :D ). Daro jie gerai. Bet galvoju, kaip jie darytų, jei dar ir įgytų naujos patirties iš šono? Ar ne taip padaromi šuoliai?

PS: aš iš Jūsų irgi mokaus ;P

Mačiau gerą filmą apie patirtį, žvilgtelkit. Jei tik yra galimybė, visada verta keisti pasirinkimą (21 arba Black Jack), skanaus :]

Išmokstant valdyti emocijas, įgyjama branda. Ir nors Jack Welch sako, kad ateitis priklauso ekstravertams, drįstu sudvejoti tokiomis jo mintimis. 

Jack'o Welch'o manymu ekstravertams daug greičiau sekasi kilti karjeros laipstais ar užsiimti verslu, nes jie sugeba pasakyti, ko nori, kaip nori, argumentuoti ir parodyti iniciatyvą. Galbūt sutikčiau, jog ekstravertams lengviau parodyti iniciatyvumą. Kita vertus ekstravertai yra labiau konfliktiški žmonės, nes jie dažniau išsako ir neigiamą nuomonę už intravertus. Pastarieji išsako mažiau ir neigiamos, ir teigiamos nuomonės, todėl jie ir apibūdinami kaip intravertai.

Man atrodo, kad sėkmė lydi tuos, kurie žino, ką daro, ir stengiasi tai padaryti kuo geriau. Pamenu senai matytą laidą apie dainininką Sting'ą. Kalbėjo jo kolegos, kuriems teko padirbėti kartu skirtingais Stingo muzikavimo karjeros laikotarpiais, kai kurie su juo dirba nuo pat pradžių iki dabar. Jie visi sakė, kad jaunystėje, kai tik Sting'as pajuto populiarumą, buvo be galo sunku su juo dirbti. Jis buvo pasipūtęs, kėlė milžiniškus reikalavimus aplinkiniams ir buvo paprasčiausiai nepakenčiamas. Tie, kurie išliko dirbti kartu, buvo tiesiog labai patyrę ir tikėjosi, kad jis sugrįš į protą. Sting'as jaunystėje buvo be galo imlus naujovėms, madai, idėjoms ir teikė daug vilčių. Todėl ir jo komandos branduolis vienaip ar kitaip išliko. Dabar tie žmonės apie Sting'ą sako, jog tai vienas iš pačių mandagiausių, diskretiškiausių, maloniausių žmonių pasaulyje. Šai ką daro patirtis ir noras tobulėti.

Pažįstamų rate yra žmonių, kurie perėjo daug etapų gyvenime. Tie, kurie pasiekė šį sugebėjimą susivaldyti yra gerokai už mane vyresni, bent 10 metų. Dalis panašaus amžiaus, bet tai vienetai. Tam reikia laiko ir daug pastangų, nuolatinio savęs stebėjimo, kontroliavimo. Tai reiškia, jog niekada negali atsipalaiduoti. Kita vertus, ar reikia? Jeigu tai, koks nori būti, teikia malonumą, tuomet kam? Kam atsipalaiduoti ir būti tokiu, kokiu būti nenori? Nes taip lengviau?

Kiek pati pažįstu didžiųjų Lietuvos kompanijų vadovų asmeniškai, kiek per kitus žmones, kiek esu skaičius pasaulinių kompanijų vadovų biografijų. Visi šie vadovai, visi šie žmonės savo aukščiausiam produktyvumo taške yra tuomet, kai išmoksta sulaikyti emocijas ir jų energiją panaudoti kryptingai.

Suprantu, kad visoms taisyklėms yra išimčių (pvz.: D.Trump'as). Kita vertus, gal dėl to Virgilijus Alekna taip žavi per kiekvieną interviu, nes visada ramiu balsu atsako į bet kokią provokaciją? Jis visada ramus, bet ne apatiškas. Sugebėjimas neparodyti bereikalingų emocijų, suteikia pranašumo prieš oponentus, nes tampi sudėtingesniu, neatspėjamu, sunkiau prognozuoti tokio žmogaus veiksmus.

Grožis, atsirandantis sugebėjime rasti pusiausvyrą tarp emocijų sulaikymo ir išreiškimo, yra užnugaris, kuris suteikia daugiau galimybių derybose, suteikia daugiau šansų laimėti. Todėl nesvarbu ar esi ekstravertas, ar intravertas. Viisi turi galimybę išmokti save valdyti. Nesvarbu, ar tai reiškia daugiau parodyti, ar daugiau paslėti. Tai vienodai sunku, jei tik galima išmatuoti. Todėl manau, kad ateitis priklauso tiems, kurie moka reikiamą informaciją paslėpti, o kitą - teisingai pateikti ir nesileidžia valdomi jausmų chaoso.

Man visada sunkiai sekėsi bėgti sprintą, o ilgas distancijas įveikiu be didesnių pastangų. Bėgant sprintą nėra nuolatinio greičio, ritmo, tai nuolatinis greitėjimas. Taip gaudavosi, kad pradėdavau stabdyti ir todėl finišą pasiekdavau ne didžiausiu greičiu, o prie jo sustodama. Tuomet fizinio lavinimo mokytoja pamokino: nusibrėžk mintyse liniją, kuri yra gerokai toliau už finišą ir įsivaizduok, kad turi nubėgti iki jos. Tik tuomet sugebėjau suvokti sprintą kaip greitį, o ne atstumą. Būtent apie tai Brian Tracy kalba, kai sako, jog kai kurie tikslai niekada ir neturi būti pasiekti, nes pats jų siekimas, nuolatinis tobulinimas yra tikslas. Nuolatinis reikalavimas iš savęs - padaryti geriau.

Visada baisu, jog daug mokantis nenutiktų taip, jog mokymasis taptų gyvenimo tikslu. Mokytis visą gyvenimą reiškia tapti lanksčiu, tapti rydienos ekspertu.

Minėjau, kad skaitau Adrian Slywotzky knygą "Kaip gaunamas pelnas?", tai knyga ne tik apie aptiktus/galimus verslo modelius, bet ir apie suvokimo procesus, informacijos apdorojimą, žinių kaip sistemos suvokimą. Man tokie žaidimai - maloni silpnybė, tai negaliu nutylėti.

Iš patirties žinau, kad programuotojai mokosi dviem būdais:

a) imasi programuoti konkrečią užduotį ir tada ieškosi informacijos, kaip tą užduotį realizuoti;

b) perskaitoma didelė apimtis informacijos apie konkrečią programavimo kalbą, aplinką ir pan, tada imamasi konkrečios užduoties ir realizuojama.

Abu metodai yra geri, bet neidealūs. Šie metodai lengvai pritaikomi kiekvienoje srityje, nesvarbu ką besimokytumėm. Pirmasis metodas ribotas, nes užduoties sprendimui informacijos bus ieškoma tik pagal programuotojo jau šiandien turimas žinias, tik tiek, kiek jis turi patirties su kitomis programavimo kalbomis, aplinkomis ir pan. Bet privalumas šio metodo, kad tai kas išsiaiškinama paties žmogaus praktikoje labai lengvai ir ilgam išsisaugo smegenyse ir atitinkamai ateityje bus naudingas žinių bagažas.

Antrasis metodas reikalauja didelio pradinio įdirbio. Ir jei asmuo nežino nieko arba žino labai mažai apie programavimą, atrodys, kad pirmą kartą skaito kinietiškai, kai net neaišku kaip skaityti. Tačiau vėliau kai prasidės praktinė mokymosi dalis, įgytų žinių trupiniai įgis reikšmę ir jungsis į bendrą sistemą ir garantuoju, jog rezultatas bus daug didesnis nei pirmuoju metodu. Tiesiog mokantis antruoju metodu, pradinis įdirbis duoda galimybę sumažinti laiko ir pastangų sąnaudas ateityje. Šiandien galima pasiruošti ir šiandienos, ir rydienos ir dar kitoms užduotims ateityje, net nežinant kokios jos bus ir ar išvis bus. Šis metodas plečia akiratį, deda pamatus ateities žinioms.

O kodėl skaičiai? Skaičiai tėra išraiška. Juk galima pasakoti ne skaičiais, bet brėžiniais, taškais ir literatūrinėm išraiškom. Nesvarbu, ką pasakosim, nesvarbu kaip. Svarbiausia, kad konspektas ateityje taptų ne trumpomis žinutėmis, bet žinių sistemos galvoje karkasu. Kai vos pažvelgęs į konspekto pirmą puslapį, gali paaiškinti realiatyvumo teoriją savais žodžiais. Kai skambias frazes žmogus gali įrodyti paprastais skaičiavimais net neišmanančiam šios srities, toks žmogus tampa ne tik žinovu, bet ekspertu. Adrian'as sako: "Viena yra žaisti skaičiais. Kita yra pajusti, ką skaičiai sako apie santykius, ryšius, priežąstį ir pasekmę". Čia prasideda žinojimo menas. 

Tik sugebėjimas, panaudoti žinias, suteikia prasmę. Jei savo žinojimą uždarom ir pasineriam tik į procesą - mokytis, mokytis ir daugiau nieko - žinios tampa bevertės. Įgytos žinios miršta kaip informacija, į kurią nėra nuorodų. Amžinas ciklas: apdorojami duomenys tampa informacija, įsisavinta informacija tampa žiniomis, o žinios tampa įgūdžiais, kurie leidžia surinkti naujus duomenis, juos apdoroti ir gauti informaciją, kurią įsisavinus įgyjamos žinios, o jas pritaikius įgyjami įgūdžiai, kuriais naudojantis gaunami nauji duomenys ir t.t. Dar ir dar kartą. Tik tuomet, kai pritaikom, tik kai realizuojam, tik kai kuriam, tik tuomet sukuriam naudą ir sau, ir kitam. Tai vertė, kuri priverčia suktis pasaulį. Taip gera bendrauti su žmonėmis, kurie iki smulkmenų išmano savo sritį, visai nesvarbu kokia ji bebūtų. Jų susižavėjimas nuobodžius dalykus gali paversti menu, nes jie savimi suteikia grožio žinioms, parodo koks paslaptingas gali būti pasaulis. Todėl linkiu mokytis, tam kad žinojimą išnaudotumėm, tam kad kurtumėm, o ne vartotumėm.

Vienareikšmiškai - harmonija yra blogai, nes ji neskatina eiti pirmyn. Vienintelis jausmas, kuris privers įkopti į viršūnę, yra nepasitenkinimas. Netiki? Pasiklausk bet kurio tavo manymu sėkmingo žmogaus. Tas, kuris ieško harmonijos, ją ir randa. Tas, kuris yra nepatenkintas, tas sieks vis daugiau ir daugiau.

Daugiau nėra vien pinigai. Sėdėdamas ant aukso luito laimingas nebūsi. Na gal pirmas penkiolika minučių, bet paskui? Gyvenime reikia daug daugiau nei pinigų. Pinigai sukuria patogų gyvenimą, leidžia labiau pasirūpinti savo svekata, suteikia galimybę gyventi įdomesnį gyvenimą, tarkim nukeliauti į Indiją, pasimėgauti geizerių šiluma ar dar kokiais maloniais dalykais, kuriems tiesiog reikia pinigų.

Jokios harmonijos nereikia, jei nori gyvenime pasiekti daugiau nei turi. "Neturime niekada jausti pasitenkinimo tuo, ką turime ir kas esame. <...> Kol esame nepatenkinti, turime šansą keistis ir augti" (B.Schafer). Nekalbu apie godumą, išmeskit jį lauk. Ar sugebėjimas būti greitesniam, imlesniam yra blogai? Sugebėjimas kitam padėti yra blogai? Ar sugebėjimas nuveikti daugiau yra blogai? Galų gale ar sugebėjimas atsipalaiduoti ir pailsėti yra blogai? Ką benuveiktumėm, kitą kartą galime daugiau ir geriau, įdomiau, smagiau. Galim - kitaip. Šiandien kiekvienas mūsų gali padaryti nors vienu procentu daugiau, ir tai į dangų pakels žmogaus produktyvumą laike (B.Tracy). Šiandien tereikia vos vos daugiau pasistengti ir metų gale paaiškės, kad padarei daugiau nei dvigubai.

Į priekį varo nepasitenkinimas. Nekalbu apie pykti ir amžiną zyzimą koks neteisingas yra pasaulis.

"My life sucks.
This is becourse you suck." (Zig Ziglar. Leadership.)

Kiek pažįstatlaimingų žmonių, kurie yra tokie kaip visi? Man "visi" labiau primena nepatenkintus, o va tie švytintis laimingi žmonės, jie turi kažką tokio, kas juos daro ypatingais. Jų kiekvienas yra kitoks. Kiekvienas jų turi kažkokių ypatingų savybių, kurios juos paverčia laimingais. Gal atrasta veikla, kuri veža? Gal hobis? Gal antroji pusė? Gal gyvenimo būdas? Turiu draugę, kuri mokina žmonės kvėpuoti. Ji patenkinta gyvenimu iki ausų. Turiu draugus, kurie kaip skrudžai skaičiuoja pinigus. Jie stengiasi neišleisti net baltų centų. Jie laimingi. Jie gyvena tokį gyvenimą, kokį nori gyventi. Salyginai šių žmonių gyvenimus galima pritempti prie harmonijos, bet man jie atrodo kaip ieškantys, stebintys, dalyvaujantys. Laimingi žmonės nuolatos užsiėmę, jie išgyvena gyvenimą. Jie mėgaujasi, rūpinasi, dalyvauja. Jiems tikrai neužtenka to, ką turi. Taip jie turi problemų, ir kiekvienas kada nors būna be nuotaikos. Juokinga būtų galvoti kitaip. Bet jie gyvena nuolatiniu ieškojimu: kas yra geriau? kas yra daugiau? kas yra kitaip? Jie nepasitenkinimą paverčia susidomėjimu ir energija judėti pirmyn.

Visai netyčia į rankas pakliuvo knyga - Brian Tracy "Tikslai" (lietuvių kalba). Anksčiau užklausta kuo noriu būti kai užaugsiu kiek sutrikdavau, nes puikiai žinau kokio gyvenimo noriu, kaip turi atrodyti mano darbo kabinetas, kokios šeimos noriu, kokio laisvalaiko noriu, bet niekaip negalėjau įvardinti pareigų, kurias eisiu, kai man bus 50-60 metų. Kai man sukaks 80 - kokias pareigas noriu eiti?

Minėjau, kad žaviuosi W.Buffett'u už jo šviesų protą brandžiame amžiuje, už tai, kad nepriklausomai nuo amžiaus jis turi planus ateičiai. Yra žmonių, kurie "baigia gyvenimą" 56-ių, nes išeina į ankstyvą pensiją. Ne man taip atrodo, tai jie sako - "o ką aš ... man mažai reikia, ką jau aš čia benuveiksiu"... Tai jų požiūris...

Grįžkim prie pareigų, kuomet Tau arti šimto. Ar kiekvienas žinom, ar kiekvienas galim įvardinti? Skrupulingai planuoju einamuosius metus, artimiausius kelis metus. Nerašau sąrašo kiek planuoju sudrožti pieštukų. Rašau stambius planus. Kažkaip vienintelė sritis būdavo apleidžiama - karjera. Ką kai kurie žmonės mano apie moterišką karjerą rašiau :] Visgi mane domina kitokie planai ir galimybės. Visada apie karjerą galvodavau iš taško kuriame esu. Niekada negalvojau, jog pirmiau reikia susirasti tolimąjį tikslą, pareigas iš kurių noriu "išeiti į pensiją" (nežinau ar kada norėsiu išeiti :]) ir tik tada susidėlioti kelią kaip tas pareigas pasiekti.

Planavimas iš šiandienos taško yra tas pats, kas keliauti pakeleivingomis mašinomis, nepriklausomai nuo jų krypties. Bet kur važiuoji? Kur taip nukeliausi? Koks skirtumas koks kelias, jei nežinai koks tikslas? Mano pirmasis gyvenimo darbas buvo absoliutus atsitiktinumas, kai kažkas nesusitvarkė su pareigom ir pasiūlė mane į savo vietą. Taip gavau savo pirmąjį darbą būdama studentė. "Chalturėlės" pragyvenimui nesiskaito. Kadangi projektas po poros metų baigėsi, tai baigus mokslus teko griebtis bet ko, nes tiesiog už kažką reikėjo gyventi. Keisti darbą kai jau dirbti, yra daug lengviau nei susirasti naują darbą. Ko gero sunkiausia yra susirasti pirmąjį darbą. Dar labai didelę įtaką daro ir bendra šalies situacija. Krizė/ pakilimas. Darbuotojų trūkumas/ perteklius.

Augau mokinama, kad verslas yra blogis ir žmonių išnaudojimas. Kad visi verslininkai yra kraugeriai. Labai džiaugiuos, kad greitai sutikau darbdavį, kuris man savo paties pavyzdžiu parodė, kad tai melas ir visai kitaip išmokino vertinti darbo santykius. Nuostabi praktika. Apskritai man be galo sekasi su vadovais. Aš visada sutinku labai protingus veržlius vadovus, ko gero todėl, kad pati tokių ir siekiu. Visada norisi mokytis ir sužinoti daugiau, visada norisi prieš save turėti autoritetą. Zig Ziglar: Liftas į sėkmę neveikia. tačiau visuomet galite lipti laiptais".

Mane džiugina požiūris, kad visą gyvenimą žmogus turi žingsnis po žingsnio eiti savo tikslo link. Bet realybėje dažnai žmonės nežino, ko nori, nežino, kur eina. Bet to kiekviena nauja patirtis padidina pasirinkimų skaičių. Atlyginimas ir pareigos kurių norėjau būdama studentė, šiandien mane pravirkdytų. Todėl tas tiesus kelias į tikslą su kiekviena nauja patirtimi gali tapti aplinkeliu. Žiūriu į savo CV ir suprantu, kad galėjau viską padaryti greičiau, jei būčiau žinojus, ko noriu. Bėda, kad kievienam žinojimui ir atradimui reikia patirties ir kuo daugiau veiki, tuo greičiau išmoksti sužinoti. Kuo daugiau gauni, tuo daugiau nori. B.Schafer ("Nugalėtojų principai", 2007m.): "Reikia ne pasitenkinti mažu, bet būti dėkingam už tai, ką turi". B.Tracy: "Lyderiai turi viziją ir žiūri į ateitį". Tik pagal ateities perspektyvas galima projektuoti savo dabartį: ką veikti, ko ieškoti, kuo užsiimti. B.T.: "Žmonės padaro didžiausius šuolius į priekį tuomet kai idealizuoja ateitį, nes tik tada išdrįsta rizikuoti".

Kai žiūriu į ateities perspektyvą, tai suprantu, kad turiu labai mažai laiko pasiekti dalykams, kurių noriu. Bėda, kad dar reikia įkomponuoti ir šeimos tikslus. Tada su laiku darosi prastai ir suprantu, kad kelias, kuriuo ėjau iki šiol yra per lėtas. Jog norint pasiekti užsibrėžtus tikslus man reikia ieškoti kitų būdų. Paprasčiausiai netilpsiu nei į 30, nei į 40 metų. O juk planuose idealus atvejis, kai viskas sekasi kaip nori, kai viskas pavyksta (gyvenime tiek daug išimčių)... Taip ir supranti, kad reikia rūpintis ne kaip algą pasikelti dvigubai... Visa tai tik centai... Turi pradėti elgtis visiškai kitaip, kad gyvenimas įgautų naują vertę.

Taip nutinka, kad žmonės skirtingi. Jie siekia skirtingų tikslų. Jie nori skirtingų dalykų. Vienas džiaugiasi kavos puodeliu ankstyvą rytą kamštyje pakeliui į darbą, kitas verkia dėl blogo oro pajūryje per atostogas. Protingiausi sutikti žmonės sako, kad neverta teisti kurie iš jų geresni, kurie teisingesni ir kurių gyvenimas geresnis. Mes visi gaunam po gyvenimą, tik skirtingai su juo elgiamės.

Vieni turi idėjas/ jas perka/ vagia/ randa žmonių su idėjomis ir galų gale pradeda jas įgyvendinti. Tai žmonės, kurie kuria verslą. Tam samdo žmones, t.y. kuria darbo vietas. Visur genijus nebūsi, ir visų darbų nenuveiksi. Todėl darbdavys samdo kitus, kurie moka atlikti konkrečius darbus, generuoti idėjas, motyvuoti, racionaliai valdyti pinigus... ko reikia to ir ieškom, svarbiausia žinoti, ko reikia. Ko link suku?

Vienas lauke ne karys. Koks nerealus bebūtum, ilgainiui pasensi, prarasi greitį, motyvaciją, žinias, ..., sugebėjimą greitai apsispręsti rizikai, begalą dalykų. Kasdien galima rasti bent po dešimt, kurie pakeistų bet kurį žmogų. Tai iliuzija, kad kas nors yra nepakeičiamas. Žmogus nepakeičiamas tik tol, kol jo niekas nesugalvojo pakeisti.

Todėl man keista nuomonė, kad darbuotojas yra išnaudojamas arba kad darbdavys siekia išnaudoti darbuotoją, jei žodis "išnaudoti" vartojamas neigiama prasme. Juk sakinyje "išnaudoju visas man suteiktas progas tapti atsakingesniu ir protingesniu" šis žodis įyja absoliučiai teigiamą prasmę. Jei darbdavys išnaudoja žmogaus žinias, įgūdžius ir gebėjimus, suteikia jam progą tobulėti, o pats savo versle gauna iš darbuotojo didžiausią naudą, tai fantastiška sėkmė tiek darbuotojui rasti tokį darbdavį, tiek darbdaviui pasamdyti tokį darbuotoją. Dažniausiai dėl darbo sąlygų verkia mažiausiai uždirbantys ir mažiausiai padarantys. Tai žmonės, kurie dėl savo paties ribotų sugebėjimų nei siekia, nei leidžia jiems suteikti didesnės atsakomybės, nesiteikia net išbandyti jiems suteikiamų progų, už ką patys ir pyksta ant kitų. Tai tie, kurie amžinai nepatenkinti, kad pietų pertrauka trunka ne aštuonias valandas per darbo  dieną. Tie, kurie mano, jog kasančio kastuvu griovį darbas sunkesnis, todėl jam turi būti mokamas didesnis atlygis nei tam, kuris vairuoja ekskavatorių. Jie nesugalvoja, jog pastarajam reikėjo išmokti valdyti ekskavatorių ir jei jis fiziškai dirba lengvesnį darbą, dar nereiškia, jog jo darbas lengvesnis. Jis praeityje sumokėjo didesną kainą (investavo į save), kad šiandien uždirbtų daugiau.

Darbo sutartis tai galimybė abiems pusėms gauti, ko nori. Darbdaviui reikia darbuotojo, nes vienas visų darbų nepaveš, net nenori vežti. Darbuotojui reikia ne tik atlyginimo. Darbo vieta reiškia ir asmeninį tobulėjimą, vystymąsi, savęs realizavimą. Todėl ir darbuotojas, ir darbdavys sėdi tam pačiam laive. Visko nutinka. Kartais darbuotojas sugalvoja, kad yra nepakeičiamas, arba sugalvoja, kad darbai gali palaukti... Jam laikas lauk iš laivo ir pirmai progai pasitaikius protingas darbdavys jį išsodins. Kartais darbdavys sugalvoja pasinaudoti situacija ir pats pradeda skandinti laivą. Tai parodė praėję pusantrų metų. Kai kurie darbdaviai sumąstė, jog galima nesiskaityti su savo darbuotojais ir nemokėti atlyginimų nepriklausomai nuo realios įmonės situacijos. Pavyzdžiui, jie vertė žmones dirbti kai jie išleisi nemokamų atostogų arba spaudė sutikti su per pusę pjaunama alga, naudodamiesi darbuotojo baime ilgam įstrigti be darbo. Laikas moko visus. Esu tikra, kad tai atsirūgs ateityje, nors labiausiai linkėčiau, kad ir vieni, ir kiti greičiau atsitokėtų ir ne skriaudas skaičiuotų, o kurtų ateities planus ir siektų juos įgyvendinti. Gyvenimo neužteks visoms ašaroms išverkti...

Suabsoliutinti, kad visi blogi arba visi geri - naivu. Visuomet bus ir vienų, ir kitų. Klausimas su kuo laive sėdi ir ar tik pats negręži dugne skylės. Komandiniu darbu galima daug daugiau pasiekti, nes veikiama kryptingai. Vienam daug sunkiau iš sniego išstumti automobilį, ypač jei dar turi ir vairuoti tuo pačiu metu. Kiekvienas, ir darbuotojas, ir vadovas, užima savo vietą sistemoje ir tiesa sakant vienas be kito negali. Tuo ir žavi sistema, nes turi savo hierarchiją, darbo pasidalijimą. Jei žmogus nepatenkintas savo vieta sistemoje, tai puikus momentas startui, nes būtent nepasitenkinimas atveda laimėtoją į finišą. Būtent šis jausmas veda žmogų pirmyn – norėti geresnio, norėti geriau, padaryti dar geriau.

Taupumas lyg ir vertybė :] Jokiu būdu neverta painioti su šykštumu. Taupus žmogus ir gamtą mažiau teršia, ir tuščiai pinigais nesižarsto, o ir sąskaitoj apvalėjančia sumele džiaugiasi. Kita vertus Donaldas Trumpas sako: „Jei gyveni, gyvenk plačiai“. Katrie teisūs?

Taupumas subtilus dalykas. Bodo Schafer moko, jog taupumą reikia išsiugdyti kiekviename žingsnyje. Taupyti centus, o litai jau savaime susitaupys. Tam tikra prasme taupumas reiškia pinigų neišleidimą ir visa ko tausojimą. Neskalbti drabužių, jei jie nėra purvini, taip ilgiau dėvesis ir drabužiai išlaikys savo spalvas ilgiau. Taupiai naudoti šampūną, taip sumažės gamtos taršą ir šampūną naudosime ilgiau. Nevažiuoti automobiliu kai tik įmanoma, taip tauposi kuras ir pan. Kiekvieną mėnesį atsidėti po dalį pajamų į kišenę, kad turėti juodai/ linksmai dienai, senatvei, vaikų mokslams ir kalėdinėms/ hanukos dovanoms.

Dalis, kur atsidedi sumą pinigų į kitą kišenę, labai svarbi. Jei taupymas suprantamas tik kaip pinigų išleidimas mažesnėmis sumomis, tai toli gražu negarantuoja, jog po metų kitų kišenėj turėsim atliekamų pinigėlių. Sakyčiau atsiveria užburtas ratas, kaip vis mažesnėmis sumomis išdalinti turimas pajamas ir jas išleisti kuo greičiau. Kas blogiausia, nuo to labai kenčia gyvenimo kokybė, nes pradedama valgyti prastesnį maistą. Tarkim atsisakoma sporto klubo, nes tai brangu ir galima sportuoti namuose. Namuose labai greitai pabosta sportuoti ir išvis nustojama. Perkami prastesnės kokybės daiktai ir t.t. Galų gale tiesiog apima apatija, nes paaiškėja, kad sutaupytų pinigų nėra. Išgaravo. Gyvenimo malonumų neliko, nes viskas buvo per brangu ir tenkinmasi „kažkuo“.  Tada nusprendžiama, kad viskas daugiau jokio taupymo ir pinigus leisiu į dešinę ir kairę... Ir vėl jokio malonumo. Nes po 15min išlaidavimo, pastebi, kad sąskatoje tėra tik tiek, kiek reikia sumokėti už sąskaitas, o prieš akis dar visas mėnuo ir per kurį užtikrintai dar norėsis valgyti....

Warren Buffett‘as siūlo apsipirkinėti tik tada kai pigiai galima nusipirkti įpatingą vertę. Kai situacija yra tokia, jog už mažiau perki daugiau. Ne visada galima išlaukti tokios situacijos, bet ypač didiesiems pirkiniams – verta apsvarstyti tokią galimybę. R.T.Kiyosaki's siūlo – atidėti pirkimą. Šitas variantas labai puikiai išbandytas realybėje ir labai naudingas. Mes namie dažnai žaidžiam žaidimą – laimėjau milijoną, kaip išleisiu? Kas kažkiek laiko vis prisimenam ir vis iš naujo išdėliojam milijoną litų pagal mūsų esamą šeimyninę situaciją (skolos/ pravalgomos išlaidos/ investicijos/ ateities išlaidos ir pan). Kai taip darydavau paauglystėje, visi pinigai būdavo išleidžiami iš karto. Dar ir pritrūkdavau. Praktiškai tuoj pat lysdavau į skolas. Vėliau norai kiek keitėsi. Ir kuo toliau, tuo labiau supranti, kad pergalvodamas veiksmus gali daug protingiau išleisti pinigus. Mąstyti nereikia amžinai, bet mes ir milijono nelaimėjom :] Situacija tokia, kad tik po 10 žaidimo metų tarp išlaidų atsirado aukojimas, nors realybėje mes aukojam griežtai kiekvienais metais. Sumos svyruoja, bet mes tai suprantam kaip padėką už savo sėkmę. Ir tik po dar poros metų atėjo supratimas, kad net nelaimėjus milijono, galima jį išleisti arba galima jį užsidirbti :]

Todėl manau, kad taupumas kaip ir viskas turi du galus. Visada lengva pasimesti tarp vertybių, todėl visada pravartu grįžti į pradžią ir pasitikrinti ar tik į šoną nenuklydai.

Ar žinot, kodė didžiąją dalį televizijos žinių, nesvarbu kokiu pavidalu jos būtų, sudaro neigiama informacija? Nesvarbu ar tai laida apie žmones, kuriems reikia pagalbos, ar apie tai, kas pavogė kosmetinę. Ar žinot, kodėl 95 procentai žmonių nuolatos klysta? Ar žinot, kodėl tik tie 5 procentai žmonių beveik neskaito laikraščių ir nežiūri TV?

Jums reikia informacijos? Tau reikia informacijos? Nori žinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje? Pirmyn - kodėl nepasirinkus pirminių šaltinių? Kodėl nepasirinkti finansinių ataskaitų? Kodėl neskaityti ties kokiais įstatymų projektais šiuo metu dirba vyriausybė arba kokiais klausimais diskutuoja seimas? Kam rinktis sukramtytos informacijos kanalus, jeigu galima atsiriboti nuo smegenų plovimo ir išgirsti naujienas tiesiai iš pirmų lūpų? Kam? Kam? kam?

Gal neverta, nes daug paprasčiau grįžus iš paskaitų, nusibodusio darbo ar eilinio pagėrimo tiesiog drybsoti visą savaitgalį prieš televizorių? Paskui atsidaryti alaus ir vėl drybsoti? Gal per sudėtinga ir todėl žmogus renkasi lengvesnį gyvenimo būdą, kuriame laikas tiesiog užpildomas ir nebereikia kankintis ties klausimu - ką veiksim?

Kodėl tie penki procentai aistringai dirba, gerai uždirba? Kodėl jie aistringai gyvena tokįgyvenimą kokio nori? Žinoma, jie snobai ir pasikėlę, todėl nebendrauja su kitais... Jie juk į kitus žiūri iš aukšto... Bet ar tikrai jie neturi tam teisės? Ar tikrai žmogus, įgyvendinęs savo tikslus, neturi teisės džiaugtis savimi, bet turi aukštinti tuos, kurie nesugeba užsiimti savo gyvenimu?

Austėja Lansbergienė kartą išsakė puikią mintį. Mes kalbėjomės apie ikimokyklinukų ugdymo sistemą Lietuvoje. Ir ji sako [ne pažodžiui, bet stengiuos neiškreipti minties]: "Per mano (aut.past.: Austėjos Lansbergienės) seminarus auklėtojos sako - kaip mes galim šitaip dirbti? Už tūkstantį litų?". Man visada būdavo gaila kasininkių prekybos centruose, gydytojų, policininkų ir dar begalės žmonių, bet ši mintis man atvėrė akis. Nei vieno iš šių žmonių niekas jėga neatvarė į tokį darbą. Gyvenimas privertė? O kodėl kitus gyvenimas privertė būti milijonieriais? Arba/ ir turėti puikias šeimas? Bendrauti su šauniais žmonėmis? Rengtis gražiais drabužiais? Keliauti po pasaulį? Tapti geriausiais savo srityje nepriklausomai nuo to, kokia tai veikla: gėlių auginimas, dangoraižių statyba ar tapyba? Jeigu nesugebi uždirbti daugiau, tai ko skundies? Jei nori būti vienas iš 95 procentų, kodėl nori, kad kiti būtų dėl to kalti? Yra tik du išgyvenimo būdai. Vienas - prisiimu atsakomybę ir pats sprendžiu, t.y. gyvenu kaip noriu ir pats už save atsakau. Kitas - sprendimus priima už mane, todėl galiu skųstis į valias, juk ne aš atsakingas.

Tai ar žinot, kodėl spauda laistosi neigiamomis žinomis? Kodėl jos tokios populiarios? Nes sėkmės istorijos įdomios tik tiems, kurie nori laimėi. Laimėti - reiškia daryti, ką nori, pasiekti, ko nori, džiaugtis gyvenimu taip, kaip nori. Todėl tie penki procentai išjungia televizorių ir jam neleidžia eikvoti laiko. Laiko, kuris gali būti skirtas džiaugtis gyvenimu.

Žinant, ko nori, yra aišku, ką daryti toliau - susikurti veiksmų planą, kaip pasiekti tikslą. Tačiau ar tikrai pakanka tik tiek? Dar pridėsim ryžtą. O kas toliau?

Viena iš didžiausių kliūčių, siekiant tikslo, gali būti ne kas kita kaip aplinka, kurioje gyvenate. Gyvenimas tai ir darbas, ir laisvalaikis, ir gyvenamoji vieta, ir šeima... Viskas, kas yra aplink Jus ir su Jumis. Netgi tai, kas yra prieš Jus. Kodėl? Aplinka nenori keistis, žmonės nenori keistis ir retas sugeba tai pripažinti. Dažnai žmonės  tik išgirdę naują idėję, ima prieštarauti nė nesusimąstydami. Sakyčiau, nėra noro gilintis ir įžvegti trūkumus ir privalumus. Pirmoji reakcija dažnai yra neigiama. Tik verslūs žmonės sugeba atsispirti norui priešgyniauti idėjoms ir ieško jose naudos. Gal prieštaravimas naujoms idėjoms yra baimė keistis? O gal baimė, kad žmogus pasikeis ir paliks savo aplinką?

Lietuviai nevalgo mėsos kūčių vakarą. Pabandykit susirinkus visai giminei ant stalo pasidėti kepsnį, tikrai sulauksite prieštaravimų, o gal net kaltinimo ne pagarba. Pasiskelbus vegetaru, galima iš tikrųjų sužinoti kas yra pasipriešinimas tradicijai. O dar jei prasitarsi, kad nebevartoji alkoholio... Atsiras siūlančių ir pasigydyti. Nesvarbu, ar gerai yra vartoti alkoholį arba valgyti mėsą, tačiau išsiskirti iš grupės, vadinasi tapti pavojingu. Jei "balta varna" yra lyderis, tuomet keisis ir kiti, tačiau kitu atveju "balta varna" turi tapti tokia kaip visi arba pasitraukti.

Ką reiškia, uždirbti daug daugiau nei Jūsų aplinkos žmonės? Didelė tikimybė, kad greitai tapsite tuo, kuris nuolatos privalo skolinti, padėti finansiškai ar dar kaip nors paremti kitus. Jei ne, tuomet paaiškės, kad daug uždirbdamas pasikėlėte... Juk nenorite dalintis...

Lengviausia apeiti kliūtis, jų nesutinkant. Todėl, jei norisi numesti svorio, geriau draugauti su lieknais žmonėmis. Tai iliuzija, jog yra žmonių, kurie gali valgyti viską ir nestorėti. Ilgesnį laiką pastebėjus lieknų žmonių elgseną, paaiškėja, kad jie kartą per metus valgo riebų tortą, o visą kitą laiką graužia salotų lapus. Jie daug juda ir dažniausiai valgo labai įvairų maistą. Būdamas kartu žmogus tiesiog priverstas pritapti ir susikurs lygiai tokius pačius valgymo įpročius. Nori nenori aplinka daro stiprią įtaką. Sugebant šią įtaką paversti impulsu savo tisklams pasiekti, galima gauti daug geresnį rezultatą. Daug lengviau mesti rūkyti, bendraujant su nerūkančiais. Norit padaryti karjerą? Bendrauk su žmonėmis, kurie rūpinasi savo karjera ir nuolatos lipa laiptais aukštyn. Su žmonėmis, kurie nuolatos mokosi, sugeba realiai vertinti situacija ir savo gebėjimus. Su žmonėmis, kurie išdrįsta tikslo kartelę pakelti su kiekviena diena vis auščiau.

Nori būti laimingas? Būk su žmonėmis, kurie džiaugiasi gyvenimu. Juk problemų turi visi, bet ne visi moka tarp problemų įžvelgti gyvenimo džiaugsmą. Pasaulis inertiškas ir visiems žinomą fizikos dėsnį "veiksmo ir atoveiksmio jėgos yra lygios" praktiškiau išnaudoti savo naudai, o ne bandyti jį nugalėti.

Auksinė taisyklė, kurią kartoja visi nors kiek pasiekę - tie kas dirba, neuždirba. Paradoksas, bet tai tiesa.

Kiek daugiausia gali uždirbti per dieną? Tiek, kiek 24 valandų savo pastangų gali parduoti brangiausia kaina. Ir nė cento daugiau. O ir pardavimui reikia laiko, dėl ko sutrumpėja darbo laikas. Ką daryti, jei šio uždarbio neužtenka? Nustoti dirbti. Nustok viską daryti pats. Juk galų gale visko nespėsi, o ir darbo pasidalijimas ne veltui pastumėjo žmoniją į naują evoliucijos etapą. Nustok keisti laiką į pinigus.

Visko geriausiai pats nepadarysi, tam neužteks nei žinių, nei įgūdžių, nei laiko jiems įgyti. Net įmonės dalį paslaugų, reikalingų sukurti galutinį produktą, perka iš kitų įmoniį. Tai pigiau, saugiau. Ir įmonės darbuotojai neatlieka visų darbų (išskyrus mikroįmones). Šia patirtimi verta pasinaudoti net ir laisvai samdomam asmeniui, nes dalį darbų perkant iš kitų, stipriai padidės našumas ir darbo kokybė. Juk savo žinias reikės koncentruoti siauresnėje srityje. Atitinkamai šioje srityje įgijamos žinios gilės.

Nesvarbu koks geras esi specialistas, jei nemoki parduoti savo darbo, didelių pasiekimų nebus. O gali sekti ir bankrotas. Todėl ypač tiems, kurie nemoka ir nenori mokėti pardavinėti geriau būti samdomais darbutojais. Tiems, kurie nori išvengti tiesioginių pardavimų, verta būti laisvai samdomais, ypač jei nesinori dirbti nuo 8-17val, bet labai norisi dirbti visą parą. O ką veiks likę? Tie, kurie dar nemoka, mokysis parduoti ir taps verslininkais. Tuomet ir verslininkas, ir specialistas darys tai, ką geriausiai moka. Vienas kurs produktą, kitas jį realizuos parduodamas.

Tuo ir skiriasi verslininkas nuo samdomo specialisto. Verslininkas pasisamdo penkis darbuotojus ir parduoda jų darbą. Kiek gali padaryti per 24 valandas? O kiek gali penki darbuotojai per 24 valandas? Tai jei nori uždirbti, turi rasti laiko pardavinėti. Dažniausiai kai išmoksti pardavinėti, supranti, kad nebeturi laiko dirbti.

Geriausias būdas išeiti iš keblios situacijos yra į ją nepakliūti.

"Price is what you pay, value is what you get."

W.Buffett

Motyvacija yra puikus dalykas, vedantis pirmyn arba atgal priklausomai nuo to, koks tikslas. Motyvuotas žmogus kartais padaro dalykus, kurie atrodo neįmanomi. Užtenka besąlygiškai tikėti, ir kalnai tampa nuverčiami.

Kai motyvacijos trūksta, dažnas susirenkam jos likučius ir ieškom, kas galėtų motyvaciją vėl užauginti. Gal keliauti į seminarus, gal perskaityti dar vieną motyvacinę knygą ar straipsnį? Kad tik padėtų.

Kartais motyvacija susilpnėja, nes nebeaišku, ką daryti toliau. Bėgta, organizuota, tempas pašėlęs ir susivoki, kad tikslas pamestas. Nebeaišku, ko noręta. Nebeaišku, kas konkrečiai pasiekta. Tuomet verta atsitraukti ir iš naujo įvertinti situaciją ir galimybes.

Bet jeigu perskaityta dešimt motyvacijos knygų, aiškiai žinomi tikslai ir galimybės, bet va trūksta to paskutinio impulso, kuris paskatintų veikti? Kas tada?

Ilgai impulso laukiant, atvėsta bet koks noras veikti. Tuomet labai maloniai atslenka beviltiškumo mintys. Niekada nesigaus, nes niekada ir nesigavo. Viskas, kas anksčiau pasiekta, yra nieko verta. Nesigaus. Ar verta? Kam to reikia? "Savęs gailėjimas" arba įsijautimas į aukos vaidmenį paima viršų. Ir kas toliau?

Keliai visada yra du. Verkti toliau, vis su didesniu entuziazmu randant vis daugiau priežasčių gailėti savęs. Kitas kelias - atrasti paskutinius valios likučius ir bėgti kuo toliau nuo beviltiškumo paieškų.

Savęs gailestis įtraukia ir tampa gyvenimo būdu. Iš vienos veiklos sferos ilgainiui išsikeroja į visas įmanomas. Tuomet atsiranda priežąsčių, kodėl galima vėluoti į darbą, neberizikuoti, nesirūpinti savo šeima, o vėliau ir savimi... Juk nėra prasmės. Kam?

Priežasčių kodėl verta elgtis priešingai visada yra. Klausimas kokiam tikslui renkami argumentai, savęs gailesčiui ar veiklos skatinimui. Bėda, kad ištrūkti iš "aukos" savijautos gana sudėtinga. Kuo ankstesnis suvokimas, kad įstrigai, yra sėkmės ištrūkti garantas.

Todėl neklausk kam skambina varpai - jie skambina Tau (E.Hemingway). Dabar pats laikas pradėti veikti.

Paskutiniu metu pastebima tendencija - kaina skelbiama tik prekybos centruose, o paslaugų teikėjai vis dažniau pirmiau atlieka darbą, o tada tikisi, kad jiems bus atlyginta už darbą.

Tai labai dėkinga situacija vartotojui, nes jis gali pasidžiaugti geru aptarnavimu. Bet koks specialistas stengsis kuo labiau, kad gautų kuo didesnį atlygą. Žinoma, čia atsiranda rizika, nes kiekvienas vartotojas turi skirtingą vertinimo sistemą, kuri priklauso nuo jo patirties, pajamų, požiūrio į kitus asmenis. Vienam pigu už kirpimą sumokėti 100Lt, kitam - 5Lt. Dar kiti bijo pasirodyti per pigūs, todūl nuolatos permoka už pirkinius.

Su tuo susijusi tendencija - skelbti konkursus. Internete daug skelbimų, kurie siūlo atlikti darbą (pvz.: sukurti logo), o tada iš visų dalyvaujančių užsakovas išsirenka labiausiai patikusį ir tik jam sumoka atlygį. Vartotojas išlošia, tačiau dizaineris švaisto laiką. Atitinkamai jo santykinis valandinis įvertis stipriai krenta, nes tik už dalį darbų gaunamas atlygis. Norint užsidirbti, tenka dalyvauti vis daugiau konkursų. Juk niekada nesi tikras ar būsi pasirinktas...

Buvo laikai, kai nebuvo įmanoma nusisamdyti meistrų plytelėmis vonios kambarį išklijuoti, nes plotas per mažas. Vieno kambario butų niekas nesiimdavo remontuoti, nes neapsimoka. Juk užsakymai buvo dideli, bent daugiabučio namo aukštą įrengti, jei ne visą namą. Dabar pusvelčiui remontuojamos bet kokio ploto patalpos.

Krizė pakoregavo tiek paslaugų užsakovų skaičių, tiek poreikius, tiek kainas. Dabar puiki proga susirasti gerus specialistus, nes žmonėms ir vėl patikėjus geresniu gyvenimu, situacija vėl grįš į buvusią padėtį. Tada pravers turimi kontaktai :]

Atsibodo rutina? Pagyvenkit kelis mėnesius be jos ir pamatysit kaip viskas iš tikrųjų sudėtinga. Kodėl? Tam tikriems dalykams rutina yra labai naudinga. Žmogus įsijungia automatizmą ir kuo greičiausiai atlieka darbus, kurie pareikalautų daug daugiau laiko, jei būtų apmąstomi visi veiksmai.

Teigiama rutina: kiekvieną rytą keltis  tuo pačiu (bent panašiu) metu, ruošą atlikti ta pačia eiga (kava, dušas, dantų valymas, barzdaskutė, ...). Kas auginat barzdą, praleiskit :] Dienos darbus susidėlioti taip, kad pirmiau atlikti rutininius, o tada nepastovius. Arba atvirkščiai. Tiesiog, kad rutina nusistovėtų, tuomet liks vietos ir netikėtumams, ir greitai judės kasdieniai darbai, kurių ilgainiui ir nebepastebim.

Jei žmogus neina į darbą nuo aštuonių iki penkių, atsiranda rimta problema su dienotvarke. Žinoma, ne kiekvienam, bet gana dažnam. Daugumai trūksta valios ir mažais žingsniais yra nukrypstama nuo kasdienės rutinos, dėl ko iš karto krenta žmogaus rezultatyvumas. Jei anksčiau jis padarydavo labai daug, tai dabar nebėra nei kaip pamatuoti, ką jis nuveikė, nei kaip išsaugoti motyvaciją tikslui siekti. O ir darbus sunku užbaigti, kai nuo vieno prie kito šoki. Daug pradėta - užbaigtų nėra.

Užtenka pradėti keltis valanda ar dviem vėliau ir Jūsų darbo diena subyra. Juk ir dantis valysitės valanda vėliau, ir kavą gersit valanda vėliau, ir darbus pradėsit ir pabaigsit valanda vėliau. O jei eisit miegot valanda vėliau, ryt kelsitės dar vėliau.... va ir subyrėjo.

Vienas iš geriausių valios ugdymo būdų, griežta dienotvarkė. Nebūtina kiekvieno veiksmo susidėlioti minučių tikslumu, tačiau laike sudėliota dienotvarkė padės ir daugiau nuveikti, ir pamatyti, ką veikėt visą dieną. Kiek buvo susitikimų, kokie darbai atlikti. Net jei ilsėjotės visą dieną, tai būsit ramus, nes tam ir buvo skirta ši diena.

Dirbat namie? Privalu turėti laisvą dieną, kitaip ilgainiui atsiras amžino darbo sindromas. Nusistatykit darbo ir poilsio valandas. Nors vieną dieną per savaitę  nedirbkit. Visada norisi uždirbti daugiau, tačiau poilsio diena yra svarbi. Ypač verslo pradžioj labai sunku sustoti ir atrodo, kad ir miegant galima dirbti. Tačiau už pasiimtą laisvą dieną ilgainiui ir pats sau būsit dėkingas, ir Jūsų artimieji. Nebeliks ir sąžinės graužaties, kad vietoj to, kad realizuot užsakymą visą dieną praleidot parke su šunimi. Tai Jūsų poilsio diena.

Dienotvarkės susidėliojimas ir laikymasis pakels ir produktyvumą, ir savęs vertinimą. Labai lengva įvertinti skaičius ir labai sunku įvertinti abstrakčius dalykus. Čia dienotvarkė geriausias ginklas prieš apatiją.

Jei dirbi ne vienas - tai jau grupė žmonių, kuriuos būtina paversti komanda. Jei kam teko susidurti su organizacijos valdymo teorija, tai vienas svarbiausių nurodomų momentų yra įmonės (komandos) tikslų nustatymas. Jei kiekvienas įmonės skyrius sieks savo "asmeninių" tikslų, neatsižvelgiant į tą vienintelį įmonės tikslą,  rezultatas bus prastas. Labai dažnai pagrindinis tikslas yra pamirštamas, kas žinoma labai tiesiogiai įtakoja rezultatus.

Po tikslo nustymo, privalu apibrėžti priemones, kuriomis gali būti arba yra siekiama tikslų. Kuo aiškiau ir tiksliau komanda suvokia tikslus ir priemones, tuo lengviau jai dirbti. Nesvarbu ar kalbam apie įmonę, ar apie kelių specialistų bendradarbiavimą. Kuo aiškiau ir tiksliau išreiškiama mintis, tuo lengviau suvokiama žinia. Tuo pačiu nustatomos ir aiškios atsakomybės ribos, kas kokius sprendimus gali ir privalo priimti. Kartu nustatomos tam tikros vertybės, kuriomis remiantis sukasi verslas. Vertybės nėra tik milžinų privilegija. Kuo anksčiau jos nustatomos, tuo ankščiau yra apibrėžiamas pirkėjas (tikslinė grupė). Juk yra skirtumas kokiomis vertybėmis vadovausitės orientuodamiesi į prabangos pirkėją, vienkartinį pirkėją ar klientą visam gyvenimui.

Lieka tik turėti komandą, kuri suvaldys situaciją. Jei viskas padaryta (nustatyti tikslai ir jie yra komandai žinomi ir aiškūs), kaip padaryti, kad komanda jų siektų? Kaip įmonės tikslus paversti asmeniniais darbuotojų tikslais? Puiki komanda asociojasi su Oušeno vienuoliktuku Ocean's Eleven, plačiau IMDB). Kiekvienas komandos narys žino tikslą, žino kaip jį pasiekti, visada turi problemų sprendimų pasiūlymą ir niekada nepasiduoda. Nežinau ar tai įmanoma realybėje, tačiau turėti tokią komandą būtų puikus ne pagrindinis tikslas įmonei.

Kaip tai pasiekiama realybėje? Manau tai viena iš utopijų, nes praktikoje labai greitai priprantama prie skatinimo. Vadinasi realiai svajonių komanda galima tik tada kai jos nariai yra patys suinteresuoti tokiais tapti. Knygoje "Nuo Gero prie Puikaus - Kodėl vienos kompanijos padaro šuolį, o kitos ne" J.C.Collins sako - autotobuse turi būti tik tinkami žmonės. Jei saugosim žmones, kurių mums nereikia ir vis kažko iš jų tikėsimės, ilgainiui nusivilsim tik dar labiau. Ne valia tikėtis skirtingo rezultato, atliekant tuos pačius veiksmus. Kita vertus, jei žmogus yra šaunus, būtina jo gebėjimus išnaudoti (teigiama prasme) įmonės tikslams pasiekti, t.y. jei jis netinkamas kažkokioms pareigoms, tuomet gali eiti kitas, dirbti kitame skyriuje ar pan. Paprasčiausiai susirinkus tinkamus žmones, užtenka nesunaikinti motyvacijos, kad šie taptų svajonių komanda.

Kai prasideda verslas ir ieškoma pačių pirmųjų klientų, pasitikėjimo dažnai būna per mažai arba su kaupu per daug. Nepatyręs pardavėjas linkęs pervertinti arba stipriai neįvertinti prekės. Kas nutinka? Galim kaltinti šimtaprocentiniais antkainiais visus prekybos centrus, bet kai kalba prasideda apie asmeninį verslą, pamatom, kad kiekvienas verslininkas tikisi uždirbti. O kuo daugiau uždirbti yra natūralu. Iki šiol negirdėjau apie atvejį, kad darbuotojas būtų prašęs darbdavio sumažinti algą. Tas pats ir su verslo savininku. Visada bus per mažai. Visada norisi daugiau.

Kas gi nutinka kai į tam tikrą sritį įsilieja daug naujų pardavėjų? Atsiranda labai stipri konkurencija. Ir iš vienos pusės, jeigu patyrę pardavėjai gali pasiūlyti paslaugų kokybę, tai naujokai dažnai yra išsiblaškę ir gali privelti daug daugiau klaidų (žinoma, nebūtinai). Pardavėjai pripratę prie savo maržų, o naujokai dar tik pradeda ieškoti savo vietos ir žinoma siūlo ypatingai žemas kainas. Kas netikit, pasiklausinėkit, kas darosi geodezijoje, statybose, buhalterijoje... O kas darosi darbo rinkoje? Žmogiškieji ištekliai per kelis mėnesius tiesiog nuvertėjo, nepriklausomai nuo realių specialististo žinių. Jei darbuotojas su 12 metų patirtimi įdarbinamas už minimalią algą? Darbuotojas su realia patirtimi ir žiniomis, savo srities profesionalas, kuris dirbs ir 8-17val, ir po darbo ir jei reikia savaitgalį, kad tik gautų bent minimalią algą?

Verta susimastyti, kas bus toliau. Jeigu leisti kainą iki minimumo, tai labai greitai visi pradės pardavinėti žemiau savikainos. Kita vertus, kam reikalingas verslas, kuris neša nuostolį? Ir dar svarbiau, kaip pirkti paslaugą, jei už ją moki centus, ir tikėtis kokybės? Jei buhalteris apsiima tvarkyti nedidelės įmonės buhalteriją už 100Lt per mėnesį? Baisoka, tiesa? Baisoka, nes suvoki, kaip turi būti blogai, jog sutiktum dirbti už 100Lt (iš jų dar reikia sumokėti mokesčius) ir prisiimtum atsakomybę už savo darbą.

Kas toliau? Primokėsim, kad įleistų į darbą? Anekdotas šia tema.

Manai, kad sugebi labai daug? Manai, kad esi vienas iš geriausių profesionalų? Manai, kad net esant krizinei situacijai esi vertingas įmonei? O gal įmonė net yra Tau skolinga už tai, kad jai padedi išgyventi? Sutinku, Tu pats šauniausias. Tik noriu paklausti, už kiek save parduodi?

Kiek Tavo paslaugos kainuoja įvertinus pinigais? Konkrečiai? Jei esi toks šaunus ir nepakeičiamas, kiek gauni už savo paslaugas? Nesvarbu, ką veiki. Gal esi stalius, gal įmonės vadovas, gal prekiauji turguje, o gal esi fotografas, gal makleris? Kiek kainuoja Tavo paslaugos pinigais? Konkrečiais skaičiais?

Jei Tavo paslaugos yra nerealiai vertingos, bet už jas gauni grašius, laimingas nebūsi... Grįžtamasis ryšys už Tavo paties paslaugas ir yra pats svarbiausias. W.Buffett'as sako:"Neverta gerai daryti to, ko išvis neverta daryti".Jei už savo paslaugas negauni reikiamos sumos, ar verta jas teikti? Jei tai įdirbis, taip. Tačiau jei perspektyvos nėra, kam stengtis? Gal verta apsidairyti ir atrasti priežąstis, dėl ko paslaugos nėra įvertinamos taip, kaip norėtųsi. Gal jos tiek ir nėra vertos? J.Welch'as mėgsta frazę - "do it by choice" (pasirink). Galima verkti ir jaustis auka, kad aplinka neįvertina, kad šefas paskutinis kvailys arba dabar krizė ir tik monopolistams sekasi arba galima paklausti savęs, kodėl nesu tarp tų, kuriems dabar sekasi?

Yra kas uždirba ir per karą. Karas vyksta nuolatos. Pats laikas, jei dar neišmokta, mokytis dabar ir įjungus aukštesnę pavarą. Niekada neužteko tik gerai dirbti, visada reikėjo mokėti parduoti save. Juk net pakilimo laikotarpiu ne visi pasikėlė atlyginimus tiek, kiek norėjo. Ne visi išdrįso surizikuoti ir gauti pareigas, kurių norėjosi. Net tuomet kai buvo daug lengviau nei dabar, kai dažnas specialistas yra samdomas už minimumą + bonusai, kurie tėra žodinis susitarimas.

Galima ieškoti savy kompleksų ir įtikinėti save, kad nepavyks.  Puiku, tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas, tačiau galima nuspręsti pasidvigubinti pajamas per krizę, nes tai puikus momentas naujai iškilti. Puikus laikas iš nieko tapti žinomu, išlįsti ir prisistatyti. Juk tiek daug įmonių pasitraukia. Vienos išsprendžia savo finansines problemas bankrotais, kitoms taip jau gavosi, tačiau atsiranda spragos, nišos, kaip jas bepavadinsi, naujokams.

Todėl verta ne tik gilintis į profesines žinias, bet galų gale išmokti save parduoti. Dažnai žmonės juokiasi, kad kiti už kvailystes moka didžiulius pinigus. Tačiau ar nėra apmaudu, kad tą "kvailystę" sugalvojote ne Jūs? Kartais parduodama idėja tokia elementari ir kiekvienas ją seniai žinojo, tačiau tik vienas iš jų sugalvojo/ suspėjo už šią idėją pasiimti pinigus. Juk progos pasitaiko, bet nesikartoja.

Taip nutinka ir darbo nebetenki... Atrodė, kad tai tas darbas, kurio ieškojai, kad tai darbas, kuris padeda išgyventi ir... jo nebėra.

Kas tokiu atveju nutinka pirmiausia - panika. Apie krizės etapus labai puikiai yra pasakojęs A.Karalius savo seminare. Po ilgo laikotarpio savijauta keis fazes ir žmogus susitaikys su netektimi, pradės judėti pirmyn. Kokiu greičiu ir kryptimi žmogus keliauja, tai jau jo apsisprendimas, visgi laikas eina ir paprasčiausiai pats gyvenimas neleidžia nesikeisti. Vieni ritasi žemyn, kiti palūžta ir sustingsta, o treti atranda naujas sferas ir galimybes.

Ko pirmiausia imtis? Siūlau nurimti ir pasiimti visas įmanomas socialines garantijas, kokias tik įmanoma LT gauti. T.y. išmokas iš darbdavio (puikiai suprantu, kad jam sunku, bet darbo vieta reiškia abiejų riziką, tiek darbdavio, tiek darbuotojo), užsiregistruoti darbo biržoje (vis papildomi keli šimtai, maksimali išmoka berods 1040Lt, žada mažėti) ir bent savaitę pailsėti. Kaip ilsėtis - čia jau sprendžia kiekvieno kišenė ir poreikiai, bet atostogos gali būti puikios, net jei gulėsite savo paties miegamajame su knyga. Tiesiog, leiskit savo smegenims atsipūsti. Jei sugebat "atsijungti" greičiau ir savaitės Jums nereikia - pirmyn, Jūs pats sau vadovas. Jei tokiu dar nesate, pats laikas juo tapti.

O tada kai jau nurimot ir nebegaila savęs, ar bent atsibodo graužtis, siūlau sėstis prie kompiuterio arba pasiimti baltą švarų popieriaus lapą ir sugalvoti kaip Jūs norit gyventi. Ne kaip Jūs galit, ne kaip kaimynas gyvena, bet kaip Jūs norit gyventi. Kokiuose namuose įsirengti, kuo užsiiimti, kaip turi atrodyti Jūsų žmona/ vyras (net jei toks/tokia jau yra) ir pan. Net jei turit vaikų, parašykit, kokių jų tikitės. Draugiškesnių, labiau palaikančių, tokių, kokie jie jau yra... o tada imam naują lapą ir prie kiekvieno noro parašom, ką turim šiandien. Kur gyvenam. Ką veikiam. Kokie žmonės mus supa.

Paanalizuokim skirtumus tarp šių dviejų sąrašu. Noriu dirbti milžiniškoj tarptautinėj kompanijoj, noriu būti savo verslo vadovas, noriu gyventi iš soc. paramos... Palyginkit, ko norit ir ką turit. Prieš akis yra Jūsų tikslas. Šiuos dviejuose lapuose surašyta, kas turi būti pakeista, kad Jūsų gyvenimas būtų toks, kokio norit. Tai ne savęs graužimo sąrašai: nesugebu to, nesugebu ano. Koks skirtumas ar sugebi? Daug svarbiau ar iš vis to nori. Nė kiek nesijaudinu, kad nemoku važiuot motociklu, nes nenoriu mokėti. Gal jei mokėčiau - praverstų, bet manę tai nedomina. Kiekvienas asmeniškai turi nuspręsti savo prioritetus.

Kai pamatėt, ko norit ir koks skirtumas yra tarp Jūsų norimos tikrovės ir realybės prireiks trečio lapo sąrašui - ko reikia, kad išgyvenčiau. Neapsigaukit. Kelionės aplink pasaulį nereikia, kad išgyventumėt. Nereikia net kalno kosmetikos, kad išgyventumėt. Net mėsos ir sūrio nereikia. Paskaičiuokit realiai kokios yra privalomosios išlaidos: paskolos, mokesčiai, kiti finansiniai įsipareigojimai, kiek minimaliai kainuoja maistas mėnesiui ir pan. Surašę sąrašą pasižiūrėkit, ką galite išbraukti, o po savaitės dar kartą išbraukit tai, kas nėra būtina. Šokoladas yra skanu, tai noras gauti malonumą, tačiau galutinė suma bus gerokai mažesnė už tai, kas buvo pirmajame sąraše. Vienintelis dalykas, kas Jums liko, tai užsitikrinti minimalią reikalingą sumą ir siekti savo tikslų išsipildymo. Viskas paprasta, nes jau žinot, ko Jums reikia ir ko Jūs norit.

Kaip realizuoti norus, kaip gyventi taip, kaip nori, sprendimai ateina  nuolatos apie tai mąstant ir svarstant. Tai, kas sukasi nuolatos galvoje, leidžia Jūsų galvai būti ties tuo susikaupus ir aplinkoje ieškoti sprendimo net tuomet, kai galvojate apie kitus dalykus. Jei netikite manimi, tai pasitikrinkite (tai verta padaryti visada) - paklauskite žmogaus, kuriam Jūsų manymu sekasi labiausiai iš Jūsų aplinkos, ką jis apie tai mano. Manau, kad patvirtins, o jei ne - įrašykit į komentarus. Kiekviena nuomonė įdomi, ypač kai ji kitokia. Juk tai nauja idėja.

Sprendimai ateina. Tai ko ieškai, visada ateina tuomet, kai esi pasiruošęs išgirsti atsakymą. Žmogus yra magnetas, jis ieško patvirtinimo savo mintims aplinkoje. Jei tikėsitės, kad Jums nepasiseks, tai patys nevalingai ieškosit galimybės susimauti. Kas nenori būt teisus? Todėl neverta gaišti laiko: sugebu/ nesugebu temoms. Tapkit patys savo vadovu ir duokit sau užduotį - gyventi taip, kaip surašyta pirmajame lape. Nežinot kaip to siekti? Mokykitės, ieškokit. Neturit pinigų internetui ir knygoms? Yra bibliotekos. Yra pažįstami. Nemokat naudotis internetu? Ieškokit galimybės išmokti. Tiek daug dalykų galima gauti už dyką, tereikia paieškoti. Norit užsiimti savo verslu, bet nežinot kaip tą daryti? Jei turit pažįstamų, kurie užsiima verslu, pasisiūlykit jiems padirbti nemokamai už galimybę iš jų mokytis. Kvaila? Tegu jie tai pasako. Kvailiausia yra norėti ir turint galimybę net nepabandyti siekti.

Trijų sąrašų metodas puikiai tinka net jei Jūs turit darbą. Net jei Jums viskas sekasi, verta laikas nuo laiko perbėgti per savo norų sąrašą ir jį palyginti su realybe. Jei tai jau darote, bet tik mintyse - pabandykit užsirašyti. Juk niekas nemato, niekas nepagalvos, kad tai neprotinga. Kai parašyta ant popieriaus, kai matai vizualiai prieš akis, daug realiau suvoki situaciją, daug ryškiau matai kontrastus ir galimybes. Ir visgi jei netekai darbo, tai nėra pasaulio pabaiga (jei vis dar taip atrodo, reiktų straipsnį skaityti iš pradžių).

Pati didžiausia LENGVINANTI pasirinkimo aplinkybė yra tai -  kad Jums nereikia pasiryžti. Netekęs darbo, Jūs tiesiog priverstas reaguoti ir leisti sau pasirinkti tai, ko norit Jūs pats.

Kuo daugiau skaitau, tuo atsargiau vertinu tai, kas parašyta. Logikos mokslas remiasi nuostata, kad negalima remtis autoritetu kaip įrodymu (plačiau galima pasiskaityti knygoje "Logika" R.Bubelis, V.Jakimenko, manau, galima rasti ir kitų pavyzdžių).

Viena iš geriausiai argumentuojančių šią mintį idėjų yra išsakyta B.Schafer knygoje. Jis akcentuoja, jog labai svarbu klausytis patarimo to žmogaus, kuris pasiekė už Tave daugiau arba pasiekė tai, ko nori Tu. Man labai keista, kai žmogus sako, man nepavyko, bet jei Tu darysi taip ir taip, Tau pavyks. Jei jam nepavyko pasiekti tikslo, kaip jis gali žinoti kaip tą tikslą pasiekti? Juk jis gali tik spėti. Jei jis žino, kaip tikslą pasiekti, kodėl jo nesiekia? Juk jis dar gyvas, tai kodėl sustojo? Gal vis dėl to pasirinktas kelias į tikslą nėra pats tinkamiausias?

Kiekvienas apribojam save tam tikra erdve. Vieni didesne, kiti mažesne. Erdvė šiuo atveju - galimybių/ siekiamybių ribos. Kažkam 2000Lt per mėnesį yra labai didelės pajamos, kažkam per metus perskaityti 1 knygą yra daug, kažkam 400 kvadratinių metrų ploto namas yra pradžia, o kažkam užtektų stiklinės vandens ir pasaulis taptų rožinis. Kuo daugiau turi, tuo daugiau nori, ... bet nebūtinai. Reikia galėti palyginti tai, ką turi, su tuo, kas yra už suvokiamų galimybių ribų... R.T.Kijosakis savo knygoje "Du tėčiai: turtingas ir vargšas" iškėlė mintį: jei taupai, tai neik į prabangias parduotuves, nes tai privers pasijusti Tave nusmurgusiu ir išleisi sutaupytus pinigus ne aktyvams, bet pasyvams.  R.T.Kijosakis labai mėgsta šias dvi savokas. Ne pinigine prasme, aktyvais pavadinčiau tai, kas kuria pridėtinę vertę. Turto prasme tai gali būti tik išlaidos, bet saviugdos prasme - aktyvai. Kelionė ar teatro spektaklis. Tai pasyvai, nes ištraukia pinigus, vis dėl to, tai aktyvai saviugdos ir kultūrinio pažinimo prasme. Tai net gi gali tapti aktyvais versle, sugebėjus panaudoti savo įgytas žinias. Gali, bet nebūtinai yra.

D.Trump, pagarsėjęs polinkiu švaistytis pinigais, sako: jei gyveni - gyvenk plačiai. Jis ir gyvena šia nuostata. Pasižiūri į jį ir matai, kad gyvena plačiai. Jo tikslas ir žodžiai sutampa. Jo gyvenimo būdas atitinka jo dėstomas vertybes. Ar šios vertybės priimtinos, tai kitas klasimas. Kiekvienam savo. Bet jei nori tokio gyvenimo kaip jo, pirmyn, jo patarimai bus itin vertingi, nes jis jau įgijo tai, ko nori. Jis jau žino ir išbandė kelią į Tavo tikslą. Pirmyn, įsiklausyk į jo patarimus, nes jais naudodamasis jis jau pasiekė Tavo tikslą.

Nebūtinai patarimai turi suktis apie pinigus. Nesvarbu koks yra tikslas, svarbu suvokti ryšį tarp patarimo davėjo ir jo pasiekimų. Seth Godin savo knygoje "Purpurinė karvė" sako: neklauskite žmonių, kodėl jie neperka Jūsų produkto, klauskite, kodėl jie perka. Gal tikrai verta susikaupti ties idėjomis, kurios jau duoda vertę, kad jas tobulinti ir ieškoti naujų?

Neverta aklai sutikti su patarimu, kartais net neverta jo klausytis, nes ateityje labai sunku bus atsiriboti nuo patarimo, kuris galėjo pasėti nerimą Nepasitikėjimas "ar sugebėsiu?" ir yra mirtinas priešas. Todėl prašau ir mano tinklaraščio mintis priimti kritiškai. Absoliuti tiesa neegzistuoja. Tai kaip burtai Taro kortomis ar statistikos mokslas, atsakymas visada priklauso nuo klausiančiojo.

Ar išsimokslinimas garantuoja gerą darbą? Ar diplomas garantuoja gerą darbą? Kas yra geras darbas? Toks, kai niekada nebūsi atleistas, o atlyginimas nuolatos kils ir Jūs realizuosit save?

Paklauskite savo tėvų arba pagalvokite, ką nuolatos kartojate savo vaikams. Baik mokslus ir susirask gerą darbą. Jei Jūs ne iš tos grupės žmonių, sveikinu. Daugelis to nesuvokia visą gyvenimą. Sunku kaltinti - juk aplinka bando įteigti būtent tai.

Jei esat būtent iš tū, kurie mano, kad toks darbas žmogui reikalingas ir pats savaime yra realus, siūlau atsakyti nuoširdžiai į klausimą: per kiek laiko prarandamas geras darbas? Akimirksniu. Tiesiog ateina vadovas ir pasako, kad Jūs atleidžiamas. Galite nujausti, kad Jus atleis. Galite spėti, jog taip nutiks. Galite... bet atleidimas yra vos akimirksnis, kai sužinai ir pasidaro šalta. Net jei pasiseks ir niekada gyvenime nepatirsite tokio jausmo - būti atleistam -  ar  tikrai įsivaizduojate tokį darbą, kurį norite dirbti visą gyvenimą, kol sulauksite pencijos? Įsivaizduojate darbą, kuris teikia Jums malonumą pirmus 3 mėnesius, pirmus 4 metus, dešimt metų? Prie viso to dar uždirbate tiek, kiek norite? Jums pasisekė, jei Jūs sugebat bent įsivaizduoti tokį darbą. Daugumai pakeltas atlyginimas atrodo per mažas dar jo negavus....

O kaip yra realybėje? Ateis laikas kai arba neįvertins, arba tapsite per senas, arba... ateis pensija. Niekas neatleido, bet niekas ir nepasiilgo. Jūs paskendęs atsiminimuose, sąskaita beveik tuščia, arba tiek pilna, kad galite sau leisti "šiek tiek".

Ar tikrai norisi tik tiek? Ar tikrai nesinori senatvės leisti negalvojant apie išlaidas, neapmokėtas sąskaitas ir ar tai Jums ne perbrangu? Norite senatvėje lepintis kurortuose ar laukti eilėje, kad valstybė suteiktų paramą dantų protezams? Verslas lygiai tokia pati rizika, kaip ir turėti darbą. Man verslas atrodo netgi mažiau rizikingas nei darbas.

Versle gali kontroliuoti informaciją. Galima užsimerkti, kad pinigų įplaukų nebėra ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Arba galima realiai žiūrėti į savo finansines ataskaitas ir ieškoti galimybių didinti įplaukas. Jei dirbi kitam, tuomet kritinė informacija ateis netyčia arba tada, kai įmonei bus naudinga šią informaciją pateikti. Tu atleistas. Arba... Pasiimk  nemokamų atostogų - darbo nėra... O gal geresnis.... Susitarkim, Tu išeini savo noru, o įmonė Tau sumokės išeitinę juodais...

Geriausiai suvokiu socialines garantijas, kaip garantijas, kurios yra asmeninėj kišenėj/ sąskaitoj/ seife ir yra lengvai konvertuojamos į pinigus. Darbas suteikia galimę ribotose galimybėse siekti savo tikslų, tik jei jie sutampa su vadovo tikslais. Tačiau garantijų nesuteikia jokių...

Nuolatos klausiama, o kas jei nebus užsakymų? O ką, jei man nepasiseks? O kaip atsakytumėt į šiuos klausimus savo šefui? Įsivaizduokit kaip paklausiat savo šefo tokių dalykų. Direktoriau, Jūs norit mane priimti į darbą, o jei užsakymų nebus? Neatrodo kvaila? Bet juk reiktų to paklausti. Kodėl savimi pasitikite mažiau nei svetimu, kurį gali būti, jog matote pirmą kartą? Prieš darbindamiesi ar užsisakot įmonės kelių metų finansines ataskaitas bent iš registrų centro? Ar kreipiatė pas teisininkus ir finansininkus, kad jie padėtų analizuoti įmonės, kuri žada Jums suteikti garantijas, galimybes ir finansinę praeitį? Ar tikrinat ar įmonė nėra piktybinė skolininkė? O versle kreiptumėtės, nes investuoti savo pinigus nežinia kur... naivoka.

Žinot, kas nutinka kai įmonė nebesugeba gauti užsakymų? Tada vėluoja algos... Arba jos yra mažinamos... Arba jų nebemoka... Arba Jus atleidžia... Arba atsitinka kitų nemalonių dalykų Jums, nes šefas jau dažniausiai turi susigalvojęs kaip išsisukti, ką nuveikti, kad jei ne išlipti iš bėdų tai bent, kad jos kuo mažiau jį įtakotų. Jis žino, kad situacija prasta daug seniau nei Jūs. Juk nėra taip, kad nubundi vieną rytą ir matai, kad viskas baigta. Dažniausiai jau iš labai anksti galima matyti kaip keičiasi užsakymai, jų dydis, atsiskaitymo laikotarpiai... Jei dirbat ne buhalteriu, ar kas nors dalinasi su Jumis tokia informacija?

Palūžti visada yra lengviausia, o rūpintis savimi yra vienintelis vertas dėmesio darbas kiekvienam. Sėkmės :]

Ar neteko susidurti su situacija: puikiai besimokantys "akademikai" visiškai nesugeba tvarkytis asmeniniame gyvenime/ versle/ už "akademinio pasaulio" ribų O žmonė, kurie vos sugeba baigti mokyklą teigiamais pažymiais pasiekia neįsivaizduojamų rezultatų versle, kūryboje ar kitoje ne akademinėje veikloje? Neabsoliutinu, tikrai ne visiems taip pasiseka, bet manau, kad radau atsakymą, kodėl tai ne sėkmė, o realūs pasiekimai.

Pažįstu daug tokių žmonių, kuriems graužti knygas yra labai didelis savęs išbandymas ir jei tik įmanoma, jie mokysis bet kokias kitais būdais, kad tik nereiktų "zubrinti". Šiuo metu klausausi puikios knygos R.Kiyosaki "Turtingas vaikas - protingas Vaikas" ir berods joje radau atsakymą į šį klausimą.

Intelekto koeficientas yra matuojamas tik verbaliam suvokimui (plačiau apie intelekto tipus). Bet koks kitoks suvokimas ar sugebėjimas išeinantis iš verbalikos ribų nėra laikomas privalumu akademinei visuomenei. Noriu įspėti, kad palaikau akademikus ir žaviuosi jų sugebėjimais, tačiau kitoks reiškia įdomus. Gal todėl vaikai, mokykloje vos sugebėję išmokti rašyti ir skaityti, vaikai, kuriems tiek kalbos, tiek matematika buvo sunkiai suvokiami ir juos mokytojai tempia iš klasės į klasę tik todėl, kad patiems nereiktų aiškintis prieš direktorių, išėję iš mokyklos pradeda skinti laurus. Vieni stoja į profesines mokyklas ir tampa savo veiklos žinovais, netgi pasiekia aukštųmų bei įgyja pripažinimą kaip tam tikros srities ekspertai. Kiti užsiima verslu ir jiems puikiai sekasi. Man visada kilo klausimas ar tikrai verta mokytis "aukštąją" matematiką tam, kad tapti indų pardavėju su aukštuoju išsilavinimu? Tačiau tai jau atskira tema. Kaip taip nutiko, kad pažangieji sustoja, o vėluojantieji išsiveržia?

Taip yra dėl sugebėjimo mokytis iš kintančios aplinkos, sugebėjimo mokytis veikloje. Realiai yra gana sudėtinga iš proceso suvokti detales, jas aprašyti. Kai mokaisi iš knygos - labai paprasta (verbalikams), yra sudėliotos savybės, kuriomis procesas pasižymi. Tačiau jei knygos ar aprašymo nėra? Kas, jei nėra laiko kada tik stebėti ir mokytis? Jei esi paleidžiamas į proceso sūkurį ir ir turi veikti iš karto? Čia žmogus, kuris sugeba mokytis procese, pražysta, nes čia mokymasis yra kaip žaidimas. Iš anksto žmogus žino minimaliai, subtilybės atsiskleidžia su patirtimi. Štai šioje situacijoje neverbalikai įgyja milžinišką persvarą prieš kitus, nes sugeba prisitaikyti prie kintančio proceso ir jiems tai netgi malonu, o verbalikams tai asociojuosi su pavojumi.

Problema, kodėl ne visi neverbalikai pasiekia gyvenime aukštumų dėl to, kad mokykla sulaužo jų pasitikėjimą savimi. Juk "atsėdėjus" 10 metų ir nuolatos girdint koks esi nevykęs, būti lyginamam su vaikais, kurie sugeba greičiau už tave skaityti, įsiminti ir naudoti knygose pateiktą informaciją, ne kiekvienas sugebės nepalūžti ir toliau tikėti savimi. Dažnai tėvai šioje situacijoje vietoj paramos vaikui pasiūlo diržą..

Juokingiausia, kad tai jokia naujiena. Visas pasaulis tai žino, tačiau juk 20 mokinių klasėje (ar didesnėje) daug paprasčiau visiems išdalinti knygas ir liepti tyliai skaityti bei atsakinėti į klausimus raštu, nei skatinti diskusijas ar atsižvelgti į kiekvieno vaiko asmenines savybes. Kita vertus, nelabai įsivaizduoju kaip mokytojas net ir norėdamas, gali suspėti per dvi minutes parodyti kiekvienam vaikui dėmesį. Juk įstatimiškai vidutinis klasės mokinių skaičius pagrindinėje mokykloje turi būti 20-22 (pla?iau 2008-03-12, Nr. 257). Tai iš kur gali atsirasti laiko mokytojui skirti dėmesį vaikui, kuris netelpa į sistemos rėmus ir dar atlikti savo pareigas: išaiškinti temą, užpildyti popierizmus ir užsiimti vaikais, kuriems ši sistema yra sukurta?

Jei įdomu paskaityti plačiau - puikių minčių turi R.T.Kiyosakis ir Austėjos blogas, o paieškojus ir dar daugiau bendraminčių ar oponuojančių atrasti galima.