Daryk tai, ką labiausiai mėgsti. Realizuok tai, ką geriausiai sugebi. Tik darydamas tai, kas Tave domina, pasieksi aukštų rezultatų. O juk domina labai daug sričių ir temų. Kuriose iš jų yra didžiausi sugebėjimai? Ką konkrečiai veikti srityje, kurią mėgsti? Imkim IT verslą. Ką jame veikti? Kurti naują programinę įrangą? Tapti analitiku jos kūrimui? Tapti programinės įrangos konsultantu naudojimui? O gal programinės įrangos platintoju? O gal prekiauti geležim?

Kodėl iš to, ką mėgstam, taip sunku atsirinkti, ką žinom geriausiai. Kodėl taip sunku suvokti tuos kertinius momentus, kurie taptų verslo planu? Gal todėl sudėtinga kritiškai įvertinti savo sugebėjimus? Svarūs argumentai nebeatrodo tokie svarbūs, nes yra iki kraujo pažįstami. Gal todėl, kad žinodamas pats imi galvoti, kad tai žinoma ir suprantama kiekvienam? Be galo svarbu išmokti palyginti savo ir kitų žinias kritiškai. Svarbu išmokti savo žinių ir gebėjimų nepriskirti kitiems. Tai kas atrodo savaime suprantama, kitam yra aukštas pilotažas. Kuo didesnis žinojimas, tuo stipresnis intuicijos jausmas, tuo greičiau naujose situacijose yra susigaudoma. Ilgas svarstymas numuša norą veikti. Kai iš karto paklausoma savo vidinio jausmo ir imama veikti, kai ieškoma, kodėl turi suveikti, tik tuomet verslo idėja išvystoma. Visada NE yra daugiau nei TAIP.

Kuri verslo idėja atrodo nereali? Jos visos tokios paprastos. Nieko ypatingo, jų įgyvendinimas sukuria aurą idėjai ir tik realizuota idėja tampa ypatinga. Prekiauti maisto produktais vienodose parduotuvėse (prekybos centrai), komunikacijos kanalas neturintiems ką veikti (facebook), kava išsinešimui (starbucks) ir t.t. Nieko ypatingo. Bet idėjos įgyvendinimas, jos plėtojimas - štai kame atsiskleidžia genialumas. Tokios idėjos galėjo kilti kiekvienam, gal net ir kilo, bet jas įgyvendino toli gražu ne visi. Begalė šaunių idėjų miršta tik dėl autoriaus nepasitikėjimo ar nenoro veikti. Ne kiekvienas sugeba įgyvendinti įdėją. Ne kiekvienas sugeba įgyvendintą idėją plėtoti reikalinga kryptimi.

Tai ir yra verslo grožis: už suteiktą malonumą klientui pasiimti jo paties atiduodamus pinigus. Ne apgauti, ne išnaudoti. Patenkinti kliento norą atsisakyti pinigų. Žmonės taip nenori jų turėti, jie taip nori juos atiduoti kuo greičiau. Man kartais atrodo, kad žmogus nori pajusti srovę sau tarp pirštų. Ne turėti, ne atiduoti, bet jausti kaip pinigai sruvena tarp pirštų. Kuo daugiau gauni, tuo daugiau išleidi. Ir ta energija bėga nesustodama. Kuo daugiau pinigų, tuo daugiau energijos jauti. Kuo srovė stipresnė, tuo ji sunkiau valdoma ir labiau įtraukianti.

Todėl norint sukurti verslo idėją, apsispręsti ką nori studijuoti ar kur nori dirbti, reiškia konkrečiai apsibrėžti, kas Tau patinka, o kas ne. Kartais žinojimas, kas nepatinka jau yra pirmas žingsnis atskleidžiant ko iš tikrųjų nori ir kas priverčia pasistiebti ant pirštų galų, kad tik pamatytum tai, ko nori. Tas žinojimas, kaip strėlė lydės tiesiai į tikslą ir niekas jo greičiau nepasiekia kaip valingi, žinantys, ko nori, ir išsiaiškinantys galimybes žmonės.

 

Neiškrenta iš galvos Adrian Slywotzky mintis - "jie kopijuoja vieni kitų mikroschemas, bet ne verslo modelius".

Kasdien ieškom sudėtingų sprendimų, kurie leis pasijusti nepakeičiamais. Sprendimų, kurie kitus privers taip manyti. Realybėj tereikia penkiolikos minučių, kad nepakeičiamieji būtų pakeisti. Gyvenimas juda pirmyn. Jis niekada nestovi vietoje. Vieni išeina, kiti ateina. O kas yra gyvenimas? Tai procesas. Taip skubam sudalyvauti lenktynėse, kad nesustojam pasidžiaugti pačiu gyvenimu, pajusti malonumą kurti kasdienius dalykus kaip skani kava, maloni kompanija ar nenutrūkstamas elektros tiekimas visą parą.

Įmonės aprašo savo procesus, kad kitą kartą problemą išspręstų greičiau, kad tipinės situacijos visiems būtų tipinės. Kad greitai būtų rastas sprendimas į kažkam jau pažįstamą, o kažkam vis dar svetimą, problemą. Tai taisyklės. Gaila, kad žmonės neaprašo savo gyvenimo procesų ir procedūrų. Sakot, taip lieka daugiau vietos improvizacijai? Kam ta improvizacija, jei sėdi nuolatiniame minuse?

Mes kiekvienas renkamės gyvenimo būdą. Net kai aplinkybės spaudžia, žmogus renkasi pats. Viena, neturėdama už ką valgyti, eina į gatvę, kita įkuria verslą. Juk problemos abiejų vienodos. Abi neturi pinigų, abi ties nevilties bedugne, bet sprendžia problemas skirtingai. Vienas eina vogti, kitas - ieško bent trumpalaikio sąžiningo uždarbio. Visada renkamės patys.

Juokingiausia,  kad apie daug pasiekusius žmones rašomos knygos. Dažnai dar būdami gyvi, jie dalinasi savo patirtimi, dalyja patarimus, kaip pasiekti bent tiek, kiek jie žino. Apie mirusiuosius pasakoja jų artimieji. Autoriai renka medžiagą, kad galėtų parašyti biografijas ir papasakoti kaip šie žmonės elgėsi, kaip mąstė, ką darė, kad jiems pavyko tiek daug nuveikti. Daug labai reliatyvi sąvoka. Kiekvienas turi savo vertybes. Vienam rūpi kojos pirštais pasikasyti nosį, kitam naujas automobilis. Daug - yra asmeniška. Tik ką daro likusieji? Užuot prisisėmę idėjų kaip ir ką veikti, dažnas ir toliau užsiima znykimu, koks negailestingas pasaulis.

W.Edward Deming (Toyota genijus ir vedlys) išsakė puikią mintį. Iš problemos reikia išmesti NES dalį. Tuomet ir tik tuomet tampa aišku, kokia yra problema ir kaip ją spręsti. Tik tuomet ieškoma ne pasiteisinimų, bet sprendimų. Kodėl, jei norim rezultato, dažnas reikalaujam paklusti ir procesui, kuris nebūtinai tinkamas? Kodėl tiek iki smulkmenų norim kištis į kitų veiksmus, jog net kvėpavimą užspaudžiam? Juk nesam visąžiniai. Skirtingais keliais galim ateiti į tą patį tikslą, vieni greičiau, kiti įdomiau, kiti su papildoma nauda. Leisti kitam daryti tai, ką jis nori, vadinasi nustoti gyventi kitų gyvenimus. Tai reiškia, jog leidi sau pasimėgauti savo paties gyvenimu. Kartais atrodo, jog viskas yra per daug nevaldoma ir tėra visiški atsitiktinumai. Dėl neatidumo, gali atsitrenkti į žmogų, kuris ateity taps geriausiu draugu, o stengdamasis būti mandagus ir praleisdamas kitą žmogų pro duris gali pavėluoti į svarbiausią savo gyvenime verslo susitikimą... Niekada nežinai. Nežinai, kuomet praradimas virsta atradimu ir atvirkščiai.

Donald Trump labai neigiamai vertina kitus žmones (taip sprendžiu iš jo knygos), bet jis turi labai energingų minčių, kurios tam tikrais atvejais gali tapti ramsčiu. Jis įvardyja nuolatinę svarbą iš šiandienos taško perskaičiuoti savo norus ir galimybes. Svarbiausia daryti tai nuolatos. Puiku ilgalaikė perspektyva. Daug lengviau judėti ir nesiblaškyti, kai žinai, kur eini. Kita vertus, pravartu pasverti naujai atsiveriančias galimybes ir iškylančius pavojus. Grėsmės dingsta/ atsiranda kiekvienam žingsnyje. Bet kada gali gauti per mažai grąžos arba laimėti milijoną, bet tuomet loterijos bilietą turėti privalai. Už riziką arba baudžia, arba apdovanoja. Nebūna lygiųjų.

O ką milžinai? Milžinai gyvena savo gyvenimą ir kuria taisyles kitiems. Kai išmoksti nedaužyt galvos į sieną, o ieškai vis naujų priėjimo būdų, supranti, kad milžinai tokie patys žmonės, tik jie išdrįsta prisiimti riziką už savo norus. Norėdamas tokiu tapti, privalai ir pats prisiimti riziką. Milžinai pajudinami, milžinai pakeičiami. Nieko amžino nėra. Kartais tiesiog užtenka pakeisti taktiką ir mūšio nebelieka, priešininkas tampa sąjungininku, nes atsiranda bendri tikslai. Visi iki vieno milžinai turi begalinį tikėjimą savimi, savo galiomis. Kai tik sudvejoja, jie ir netenka savo sugebėjimų. Jie netenka galios daryti įtaką kitiems. Jie tampa tokie, kaip eilinis gatvės praeivis.

Nesvarbu ar Mahometas pas kalną, ar kalnas pas Mahometą. Svarbu, kad gali būti tik tuo, kuo pasirenki būti.

 

Jack Welch suskirsto įmonės darbuotojus į grupes, kurias sudarytų 20, 70 ir 10 procentų visų įmonės darbuotojų. 20 viršutinių darbuotojų procentų yra įmonės žvaigždės, kurios generuoja idėjas, kurios daro sėkmingiausius sandorius. 70 procentų darbuotojų yra kritinė masė, darbo bitelės. Tai žmonės, kurie atlieka absoliučiai didžiąją darbo dalį. Žmonės, kurie dirba juodžiausius, buitiškiausius darbus. Žmonės, kurie daro pardavimus, gamina produktą (teikia paslaugą), aptarnauja vieni kitus (buhalterija, administracija ir t.t.). Ir žinoma, paskutiniai 10 procentų, kuriems turėtų būti suteikta proga tapti 70uko arba 20uko nariais, o jei nepavyksta, šie darbuotojai turi atsisveikinti su įmone. Jei nesusitvarkoma su 10uku, vadinasi nesvarbu kokia puiki motyvacijos sistema bebūtų, ji žlugdo įmonę iš vidaus.

Patys didžiausi priešai ir draugai esame mes patys. Kiekvienas. Jei susimauni, kaltas pats. Jei pasisekė, vadinasi ir vėl kaltas pats. Jei įmonė vadovaudamasi "žmogiškumo principu" leidžia 10ukui augti ir klestėti, vadinasi laikas ruoštis jos merdėjimui.

Apatinis dešimtukas turi daugiausiai pretenzijų dėl netinkamo darbo laiko, darbo vietos sąlygų. Jiems visada per maži atlyginimai ir dažnai tai žmonės, kurie darbe "sėdi valandas". Jie mano, kad pirmiau turi gauti, tik tada jie galvos ar turi duoti ir patys. Kuo ilgiau delsiama kalbėtis su darbuotoju, jog jis neproduktyvus, tuo sunkiau darosi tai padaryti. Vadovas irgi žmogus. Atleidimas net ir pačiam baisiausiam šefui yra nemalonus užsiėmimas, ką jau kalbėti apie atleidžiamo darbuotojo savijautą. Labai retai pavyksta išsiskirti gražiuoju ir jei darbuotojas pats praneša susiradęs naują darbą, tai pats sėkmingiausias atleidimas. Deja, taip būna ne visada. Daug dažnesnė situacija yra pyktis ir ašaros, o po atleidimo - nesibaigianti antireklama įmonei, kuri drįso darbuotoją atleisti. Išties atleidimą gali sąlygoti asmeniniai ryšiai. Tarkim nuolatinis nesutarimas su vadovu, kita vertus, negi Jūs norit savo komandoje turėti žmonių, su kuriai nuolatos baramasi, o ne diskutuojama? Kas nori būti kasdien neteisus tik todėl, kad yra vadovas? Tai ypač nemalonu, jei taip verčia jaustis žmogus, kurio nevertini.

Darbovietė turi suprasti, vadovas turi būti žmogiškas, bet ar vadovas užsiima labdara savo darbuotojams? Ar vadovas yra profsąjungos vadovas? O gal jis valdo verslą? Žmogiškumas yra puiku ir vadovas privalo suvokti, jog darbuotojas taipogi yra žmogus, kuris būna be nuotaikos, neišsimiegojęs, pervargęs, gal serga, gal susipyko su žmona/ vyru. Tiesa, kad problemų turi visi 100 procentų darbuotojų (vadovas taip pat), bet tik 10 procentų problemų turi nuolatos ir su jomis net nebando tvarkytis. Dešimtukas mano, jog su jų asmeninėmis problemomis turi susitvarkyti ir susitaikyti vadovas. Jei negali susitvarkyti, vadinasi turi suprasti ir priimti darbuotoją tokį, koks jis yra - neiniciatyvų, demotyvuojantį aplinkinius ir nepatenkintą gyvenimu. Dešimtukas dažniausiai sako: "Kaip galiu išgyventi iš minimumo? Pabandykit išgyventi patys!". Nepasitenkinimas yra gerai tik tuomet, kai stumia žmogų pirmyn, bet jei tai tėra ginklas išnaudojimui, tuomet prasti popieriai.

Visada reikia pusiausvyros. Liūdesys turi baigtis. Metai iki pensijos yra net 356 dienos, per kurias dar galima spėti daug ką nuveikti. Ir visos kitos istorijos, turi vienokius ar kitokius sprendimo/ susitaikymo variantus. Jei įmonė yra "žmogiška" ir įsijaučia į darbuotojo poreikius ir norus, o šis nemano, jog turi prisidėti prie įmonės tikslų siekimo, tuomet įmonė privalo tapti NE"žmogiška". Kodėl?

Neigiamas elgesys ir požiūris užkrečia. Teigiamas taipogi, tik sekti paskui teigiamą yra sunkiau, nes reikia valios ir pastangų. O eidamas paskui neigiamą pavyzdį, neprivalai stengtis. Pradžioj pradedi pietauti šiek tiek ilgiau. Negi vadovas supyks, kad užtrukai penkiolika minučių ilgiau? Paskui kartu pasiimsi ir porą kolegų? Tada grįžęs dar paskaitysi porą blogų ar naujienos portalų. Tada gal kokią šachmatų (pokerio) partiją online sužaisti... Juk tik pusvalandukas. Štai jau ir be penkių penkios. Juk nepradėsi darbų, vos kelios minutės liko... Ir traukinys pajuda. Šalia kolegos stengias, pluša. Vadovas "žmogiškas" ir stengiasi visais rūpintis, todėl kolegoms atitenka gudručio darbai, mat jis nespėja. Ir pasaka be galo, kol vieną dieną stropusis kolega nueina pasidaryti kavos ir jam šauna geniali mintis: kodėl aš turiu dirbti, jei anas gauna tokį patį atlyginimą nieko nedarydamas? Berods traukinys didina greitį...

Pasakos pabaigoj gaunasi taip, kad nuo apatinio dešimtuko, laiku nesureagavus, užsikrečia kiti darbuotojai. Yra dalis darbuotojų, kuriems tokie "darbavimaisi" ne prie širdies ir jie paliks įmonę. Vadinasi ne tik apatinį dešimtuką, bet ir kritinę 70 procentų masę sudarys jau nebe produktyvūs žmonės, bet tie kurie "sėdi valandas". Žvaigždėms, kurios dar nepaliko skęstančio laivo, tenka arba dar didesnė atsakomybė arba didesnė šlovė. Juk palyginus su masės rezultatais, kurie jau labai žemi, žvaigždžių rezultatai švyti nors realiai jie nebūtinai auga. Kai žvaigždės išeina, jų vietą būtina užpildyti iš savų arba iš išorės. Jei renkamasi iš savų, tuomet ups... Turim armiją neproduktyvių darbuotojų. Pasirinkę iš jų, turim neproduktyvias žvaigždes. Jei renkamės iš išorės, tuomet yra šansas, kad kuriam laikui įmonės rezultatai pagerės. Tik žvaigždės turi savybę - jos nori būti žvaigždėmis. Tam, kad stipriau žibėtum, reikiai būti tamsiame danguje. Taip, rezultatai kuriam laikui kyla. Tačiau tai daugiau žvaigždės CV gražinimas, o ne puikūs rezultatai įmonei. Vadovo darbas pasirūpinti, jog aplink žvaigždę būtų suburta komanda, kuri ne tik atitiktų žvaigdės norus, bet ir įmonės poreikius. T.y. išėjus žvaigždei, komanda turi sugebėti pati suvaldyti situaciją. Bet jei vadovas nesugeba susitvarkyti su savo apatiniu dešimtuku darbuotojų, ar jis imsis vadovauti šitoj vietoj? Ar nebus taip, jog iniciatyva bus perduota žvaigždei, kuri pasidarys kaip jai geriau (kas natūralu ir suprantama)? Kas nutiks, kai žvaigždė pasitrauks į kitą įmonę, galima nuspėti.

Pasaka prasideda nuo labai paprastai išsprendžiamos situacijos. Darbuotojas visada turi žinoti, kaip yra vertinamas. Jei darbuotojas žinos, kokios jo galimybės, kokį jį mato vadovas, ko iš jo tikisi, tuomet abiems pusėms bus tik lengviau. Atleidimas laiku ne tik nėra bausmė darbuotojui, tai žmogiškumo faktorius komandai, kuris neleidžia jai degraduoti. Taip, atleidimas visada nemalonus. Taip, sunku žmogui pasakyti, kad jis nesugeba ir yra nebereikalingas. Bet ar nevertėtų žmogiškumą nukreipti tiems, kurie vertina supratimą ir su kaupu grąžina - prisideda prie rezultatų pasiekimo? Nesvarbu, kokie bus dideli bonusai, jei nebus atsijojami demotyvuojantys dešimt procentų, sistema sužlugdys pati save iš vidaus.

Pagal
Jim Collins. Nuo gero - prie puikaus.
Jack Welch. Winning.

 

Bendrąja prasme patirtis yra gerai. Žmogus mąsto stereotipais, todėl labai daug veiksmų atlieka automatiškai nesusimąstydamas kodėl ir kaip tai daro. Tarkim sutikę pažįstamą žmogų, sveikinamės, nes tai yra įprasta ir nelabai reikalauja paaiškinimo. Jei pažvelgti į profesines sritis, tuomet problemų sprendimas tampa paprastesnis, kai problema yra pasikartojanti ir jau esam su ja nors kartą susidūrę. Todėl ypač didelės įmonės turi įprotį dokumentuoti procesus ir susirašyti kokiais žingsniais, kaip konkrečiai turi būti sprendžiamos atitinkamos problemos. Žmogaus asmeninis sugebėjimas susitvarkyti su gyvenimu taipogi stipriai priklauso nuo jo patirties, kuri gali tapti jo gyvenimo katalizatoriumi arba atvirkščiai žmogų palaušti. Dar yra įgyjama "ne savo kailiu" patirtis, kurią tiesiog galim perimti iš aplinkos, knygų, autoritetų, tobulinimosi kursų... Kalbu apie paprastas, elementarias žinias, kurios padeda spręsti problemas: rasti naują klientą, išlaikyti turimą, aptikti klaidą sistemoje... begalinis sąrašas.

Žmogaus gyvenimo pirmieji laikotarpiai yra labai imlūs informacijai. Aktyvus mokymosi procesas vyksta nuo savo piko kūdikystėje (dažnai nuolatos slopinamo per gyvenimą) iki universiteto baigimo/ nebaigimo. Paskui šis procesas vyksta asmeninės iniciatyvos dėka. Galima teigti, jog mokslai nėra reikalingi. Galima teigti, jog universitetai dėsto ne tai, ką reikia ir ne taip, kaip reikia. Manau, kad geriau taip, negu nieko, bet nesu dėl to tikra. Man atrodo, kad žmogaus gyvenimas yra atsitiktinumų ir valingų pasirinkimų virtinė. Šie pasirinkimai priklauso vienas nuo kito ir įtakoja ateities pasirinkimų ir atsitiktinumų virtines. Atsitiktinumų, galinčių sugriauti žmogaus gyvenimą, galim tik atsitiktinai išvengti arba atsitiktinai mums niekada pavojus ir nekils. Jei žinot, kas yra kombinatorika, suprantat apie ką kalbu. Kiekvienas žmogaus pasirinkimas sukuria aibę naujų pasirinkimų ir kuo aktyvesnis žmogus, tuo daugiau pasirinkimų jis generuoja. Ne veltui sakoma, jog sėkmingieji rezultate dažniausiai yra patys nesėkmingiausi procese. Taip yra todėl, kad tie, kurie pasiekia savo tikslus, dažniausiai būna šimtus kartų nuklydę, suklydę, jiems nepasisekė ar dar kas nutiko. Jie daug kartų bandė, kol pavyko. Tie, kurie net nebandė, neturi nesėkmingų bandymų, atitinkamai neturi ir sėkmingų. Juk išvis nebandė, vadinasi ir bandymų nėra. Jei vis dar nesuprantat, siūlau pasižiūrėti porą filmų: "Dėmesio, durys užsidaro" ir "Bėk, Lola, bėk".

Iš viso to seka, kad norint pasiekti nerealių rezultatų, pačiam reikia būti nerealiam. O kiek tokių pažįstat? Kuris tokiu jaučiatės? O nevilties akimirką, vis dar jaučiatės nerealūs? Jeigu judam geometrine progresija, tuomet reikia didinti daugiklį. Į daugiklį įeina visos žmogaus turimos žinios ir sugebėjimas jas pritaikyti. Žinios pačios savaime neturi vertės. Vertė atsiranda tik jas išnaudojant ir pritaikant. Todėl jei remiamės savo asmenine patirtimi, tai kokia didelė ji bebūtų, atsiras situacija, kurioje bandysim išrasti dviratį. Jei imsim naudoti ir kitų žmonių patirtį ir žinias, tuomet galėsim daugiklį didinti geometrine progresija ir tik pagalvokit kaip tai paveiks mūsų pačių pasiekimus.

Neseniai buvau vakarėlyje, kuriame draugai užmynė: "mes savamoksliai, darom iš patirties" :] Nekritikuoju (žinau, kad kartais paskaitot :D ). Daro jie gerai. Bet galvoju, kaip jie darytų, jei dar ir įgytų naujos patirties iš šono? Ar ne taip padaromi šuoliai?

PS: aš iš Jūsų irgi mokaus ;P

Mačiau gerą filmą apie patirtį, žvilgtelkit. Jei tik yra galimybė, visada verta keisti pasirinkimą (21 arba Black Jack), skanaus :]

 

Išmokstant valdyti emocijas, įgyjama branda. Ir nors Jack Welch sako, kad ateitis priklauso ekstravertams, drįstu sudvejoti tokiomis jo mintimis. 

Jack'o Welch'o manymu ekstravertams daug greičiau sekasi kilti karjeros laipstais ar užsiimti verslu, nes jie sugeba pasakyti, ko nori, kaip nori, argumentuoti ir parodyti iniciatyvą. Galbūt sutikčiau, jog ekstravertams lengviau parodyti iniciatyvumą. Kita vertus ekstravertai yra labiau konfliktiški žmonės, nes jie dažniau išsako ir neigiamą nuomonę už intravertus. Pastarieji išsako mažiau ir neigiamos, ir teigiamos nuomonės, todėl jie ir apibūdinami kaip intravertai.

Man atrodo, kad sėkmė lydi tuos, kurie žino, ką daro, ir stengiasi tai padaryti kuo geriau. Pamenu senai matytą laidą apie dainininką Sting'ą. Kalbėjo jo kolegos, kuriems teko padirbėti kartu skirtingais Stingo muzikavimo karjeros laikotarpiais, kai kurie su juo dirba nuo pat pradžių iki dabar. Jie visi sakė, kad jaunystėje, kai tik Sting'as pajuto populiarumą, buvo be galo sunku su juo dirbti. Jis buvo pasipūtęs, kėlė milžiniškus reikalavimus aplinkiniams ir buvo paprasčiausiai nepakenčiamas. Tie, kurie išliko dirbti kartu, buvo tiesiog labai patyrę ir tikėjosi, kad jis sugrįš į protą. Sting'as jaunystėje buvo be galo imlus naujovėms, madai, idėjoms ir teikė daug vilčių. Todėl ir jo komandos branduolis vienaip ar kitaip išliko. Dabar tie žmonės apie Sting'ą sako, jog tai vienas iš pačių mandagiausių, diskretiškiausių, maloniausių žmonių pasaulyje. Šai ką daro patirtis ir noras tobulėti.

Pažįstamų rate yra žmonių, kurie perėjo daug etapų gyvenime. Tie, kurie pasiekė šį sugebėjimą susivaldyti yra gerokai už mane vyresni, bent 10 metų. Dalis panašaus amžiaus, bet tai vienetai. Tam reikia laiko ir daug pastangų, nuolatinio savęs stebėjimo, kontroliavimo. Tai reiškia, jog niekada negali atsipalaiduoti. Kita vertus, ar reikia? Jeigu tai, koks nori būti, teikia malonumą, tuomet kam? Kam atsipalaiduoti ir būti tokiu, kokiu būti nenori? Nes taip lengviau?

Kiek pati pažįstu didžiųjų Lietuvos kompanijų vadovų asmeniškai, kiek per kitus žmones, kiek esu skaičius pasaulinių kompanijų vadovų biografijų. Visi šie vadovai, visi šie žmonės savo aukščiausiam produktyvumo taške yra tuomet, kai išmoksta sulaikyti emocijas ir jų energiją panaudoti kryptingai.

Suprantu, kad visoms taisyklėms yra išimčių (pvz.: D.Trump'as). Kita vertus, gal dėl to Virgilijus Alekna taip žavi per kiekvieną interviu, nes visada ramiu balsu atsako į bet kokią provokaciją? Jis visada ramus, bet ne apatiškas. Sugebėjimas neparodyti bereikalingų emocijų, suteikia pranašumo prieš oponentus, nes tampi sudėtingesniu, neatspėjamu, sunkiau prognozuoti tokio žmogaus veiksmus.

Grožis, atsirandantis sugebėjime rasti pusiausvyrą tarp emocijų sulaikymo ir išreiškimo, yra užnugaris, kuris suteikia daugiau galimybių derybose, suteikia daugiau šansų laimėti. Todėl nesvarbu ar esi ekstravertas, ar intravertas. Viisi turi galimybę išmokti save valdyti. Nesvarbu, ar tai reiškia daugiau parodyti, ar daugiau paslėti. Tai vienodai sunku, jei tik galima išmatuoti. Todėl manau, kad ateitis priklauso tiems, kurie moka reikiamą informaciją paslėpti, o kitą - teisingai pateikti ir nesileidžia valdomi jausmų chaoso.

Man visada sunkiai sekėsi bėgti sprintą, o ilgas distancijas įveikiu be didesnių pastangų. Bėgant sprintą nėra nuolatinio greičio, ritmo, tai nuolatinis greitėjimas. Taip gaudavosi, kad pradėdavau stabdyti ir todėl finišą pasiekdavau ne didžiausiu greičiu, o prie jo sustodama. Tuomet fizinio lavinimo mokytoja pamokino: nusibrėžk mintyse liniją, kuri yra gerokai toliau už finišą ir įsivaizduok, kad turi nubėgti iki jos. Tik tuomet sugebėjau suvokti sprintą kaip greitį, o ne atstumą. Būtent apie tai Brian Tracy kalba, kai sako, jog kai kurie tikslai niekada ir neturi būti pasiekti, nes pats jų siekimas, nuolatinis tobulinimas yra tikslas. Nuolatinis reikalavimas iš savęs - padaryti geriau.

 

Visada baisu, jog daug mokantis nenutiktų taip, jog mokymasis taptų gyvenimo tikslu. Mokytis visą gyvenimą reiškia tapti lanksčiu, tapti rydienos ekspertu.

Minėjau, kad skaitau Adrian Slywotzky knygą "Kaip gaunamas pelnas?", tai knyga ne tik apie aptiktus/galimus verslo modelius, bet ir apie suvokimo procesus, informacijos apdorojimą, žinių kaip sistemos suvokimą. Man tokie žaidimai - maloni silpnybė, tai negaliu nutylėti.

Iš patirties žinau, kad programuotojai mokosi dviem būdais:

a) imasi programuoti konkrečią užduotį ir tada ieškosi informacijos, kaip tą užduotį realizuoti;

b) perskaitoma didelė apimtis informacijos apie konkrečią programavimo kalbą, aplinką ir pan, tada imamasi konkrečios užduoties ir realizuojama.

Abu metodai yra geri, bet neidealūs. Šie metodai lengvai pritaikomi kiekvienoje srityje, nesvarbu ką besimokytumėm. Pirmasis metodas ribotas, nes užduoties sprendimui informacijos bus ieškoma tik pagal programuotojo jau šiandien turimas žinias, tik tiek, kiek jis turi patirties su kitomis programavimo kalbomis, aplinkomis ir pan. Bet privalumas šio metodo, kad tai kas išsiaiškinama paties žmogaus praktikoje labai lengvai ir ilgam išsisaugo smegenyse ir atitinkamai ateityje bus naudingas žinių bagažas.

Antrasis metodas reikalauja didelio pradinio įdirbio. Ir jei asmuo nežino nieko arba žino labai mažai apie programavimą, atrodys, kad pirmą kartą skaito kinietiškai, kai net neaišku kaip skaityti. Tačiau vėliau kai prasidės praktinė mokymosi dalis, įgytų žinių trupiniai įgis reikšmę ir jungsis į bendrą sistemą ir garantuoju, jog rezultatas bus daug didesnis nei pirmuoju metodu. Tiesiog mokantis antruoju metodu, pradinis įdirbis duoda galimybę sumažinti laiko ir pastangų sąnaudas ateityje. Šiandien galima pasiruošti ir šiandienos, ir rydienos ir dar kitoms užduotims ateityje, net nežinant kokios jos bus ir ar išvis bus. Šis metodas plečia akiratį, deda pamatus ateities žinioms.

O kodėl skaičiai? Skaičiai tėra išraiška. Juk galima pasakoti ne skaičiais, bet brėžiniais, taškais ir literatūrinėm išraiškom. Nesvarbu, ką pasakosim, nesvarbu kaip. Svarbiausia, kad konspektas ateityje taptų ne trumpomis žinutėmis, bet žinių sistemos galvoje karkasu. Kai vos pažvelgęs į konspekto pirmą puslapį, gali paaiškinti realiatyvumo teoriją savais žodžiais. Kai skambias frazes žmogus gali įrodyti paprastais skaičiavimais net neišmanančiam šios srities, toks žmogus tampa ne tik žinovu, bet ekspertu. Adrian'as sako: "Viena yra žaisti skaičiais. Kita yra pajusti, ką skaičiai sako apie santykius, ryšius, priežąstį ir pasekmę". Čia prasideda žinojimo menas. 

Tik sugebėjimas, panaudoti žinias, suteikia prasmę. Jei savo žinojimą uždarom ir pasineriam tik į procesą - mokytis, mokytis ir daugiau nieko - žinios tampa bevertės. Įgytos žinios miršta kaip informacija, į kurią nėra nuorodų. Amžinas ciklas: apdorojami duomenys tampa informacija, įsisavinta informacija tampa žiniomis, o žinios tampa įgūdžiais, kurie leidžia surinkti naujus duomenis, juos apdoroti ir gauti informaciją, kurią įsisavinus įgyjamos žinios, o jas pritaikius įgyjami įgūdžiai, kuriais naudojantis gaunami nauji duomenys ir t.t. Dar ir dar kartą. Tik tuomet, kai pritaikom, tik kai realizuojam, tik kai kuriam, tik tuomet sukuriam naudą ir sau, ir kitam. Tai vertė, kuri priverčia suktis pasaulį. Taip gera bendrauti su žmonėmis, kurie iki smulkmenų išmano savo sritį, visai nesvarbu kokia ji bebūtų. Jų susižavėjimas nuobodžius dalykus gali paversti menu, nes jie savimi suteikia grožio žinioms, parodo koks paslaptingas gali būti pasaulis. Todėl linkiu mokytis, tam kad žinojimą išnaudotumėm, tam kad kurtumėm, o ne vartotumėm.

 

Žinot, Oliverį, kuris labai mėgsta gaminti maistą? Žino daug puikių receptų ir žavisi itališka virtuve? Kol neišgirdau reklamos apie knygą, šis vyrukas man atrodė tik kulinaras, mokantis išnaudoti savo sugebėjimą bendrauti. Bet užkabino išgirsta detalė - 32 metų Oliverio (2007metais) turto vertė buvo 40mln svarų sterlingų. Trisdešimt dveji - tai trumpas laikas tokiai sumai uždirbti. Be visa ko, jis dar ir turi dislekcijos sutrikimą. Tai reiškia, jog jis turi rimtų problemų skaitant ir įsisavinant informaciją.

Oliver augo teigiamoj aplinkoj, jo tėvai turėjo restoraną - barą. Čia žinoma buvo įdarbintas ir Jamie. Iš tikrųjų tėvai verslininkai yra viena geriausių paskatų bet kuriam vaikui imtis savo verslo, o ne tapti darbuotoju. Puiku daryti karjerą, bet pakliūti į tuos vos kelis procentus pačių geriausių, kad uždirbtum iš kito tiek, kiek galėtum uždirbti iš savęs yra iš ties sudėtinga.

Dirbdamas tėvų restorane Jamie Oliver atrado savo pomėgį gaminti maistą ir net turėdamas mokymosi problemų baigė Westminster Kingsway koledžą (vyrėjo specialybę). Toliau jau sekėsi daug lengviau. Jis įsidarbino restorane, vėliau iškeitė jį į kitą, kol netyčia pakliūvo į BBC akiratį nusifilmuodamas kanalo filme. Štai čia yra Oliverio tramplynas į ateitį.

Mane labiausiai sužavėjo Jamie Oliver sugebėjimas rizikuoti, išnaudoti galimybes ir neužmigti ant laurų. Sužavėjo, kaip jis aktyviai plečia savo verslą, generuoja naujas idėjas, jas įgyvendina ir išbaigia (šis etapas labai svarbus).  Šie jo sugebėjimai jam kuria Jamie Oliver imperiją ir krauna turtą. Štai Tau ir disleksijos sutrikimas. Būtent sugebėjimas užbaigti pradėtus darbus, Oliveriui padeda rasti vis naujų bendraminčių, naujų partnerių. B.Tracy sako, kad žmogus padaręs 95 procentus darbo ir nuleidęs rankas yra toks pats, kaip ir tas, kuris nieko nedarė. Iš čia ateina nusivylimas, jog nieko nesugebi. Nusivylimas ateina iš neišbaigtų 5 procentų. Oliveris sugeba ne tik užbaigti, bet ir deleguoti atsakomybę. Kai naujas projektas tampa stabilus, jis samdo vadovą, kuris vietoj Oliverio valdytų ir plėtotų projektą. Taip projektas tampa savarankiškas ir atsitraukia nuo "Jamie Oliver" prekinio ženklo ir kartu įgauna šansą naujai vertei. Nuostabu, kad Oliveris taip greitai sugebėjo susidėlioti vertybes ir jų laikosi su kiekviena nauja idėja. Jei "Jamie Oliver" prekinis ženklas išsisemtų, Oliveris turėtų kitus verslus, kurie ir toliau kurtų turtą. "Ateina laikas kai jo <verslo> įkūrėjas pasitraukia arba sutelkia savo dėmesį į kitus dalykus. Užkulisiuose būtina turėti žmonių, kurie tą akimirką galėtų drąsiai žengti į sceną".

Oliveris modernus, jis keičiasi, kita vertus išsaugo savo autentiškumą. Tam tikros savybės (kalbos stilius, elgsena) yra išlaikomos nuo pat pirmųjų jo TV laidų, kita vertus jis juda į priekį ir tobulėja. Labai svarbu, kad susikurtas įvaizdis atitiktų žmogaus prigimtį, priešingu atveju tiesiog neįmanoma išlaikyti nuoseklumo. Prigimtis ras būdą atsiskleisti. Norint būti pastebėtam, reikia mokėti save pristatyti ir užmegzti ryšius. "Oliveris pasižymi savybe: su kiekvienu kalbėtis kaip lygus su lygiu".

Oliveris labai greitai suprato savo vertę ir perėmėi savo prekinio ženklo valdymą. Jis atskleidė gan daug savo asmeninio gyvenimo kurdamas įvaizdį. Iš vienos pusės tai padėjo suformuoti nuomonę apie Oliverį, kita vertus, kitam vaikinui užimti jo vietą tapo sudėtinga, nes tai būtų ne tik kitas kulinaras, bet ir kita asmenybė. Oliver nuolatos naudojasi žinutės pirkėjui metodu, kai kalbama ne pirkėjui, o su pirkėju. Net etiketės ant jo vardo prekių rašomas tuo pačiu stiliumi. Jamie nenutolsta nuo savo srities, ką bedarytų, kokį naują verslą  bekurtų, tai visada susiję su kokybišku maistu, jo gaminimu, pateikimu. Net jei kalbama apie lobizmą - ir vėl kalba apie maistą (diskusija apie maisto kokybę D.Britanijos mokyklose, paukščių maistui auginimą ir kita).

Oliverio vienas didžiausių privalumų yra sugebėjimas generuoti idėjas. Jis ne tik dalyvaudavo jam siūlomuose projektuose, bet generuoja idėjas, kurios butų naudingos abiems sandorio pusėms. Jis pats yra iniciatyvus.

Kadangi natūraliai susiformavo asmenybės kultas, Oliveris išnaudoja tai kaip reklamos kanalą. Pirkdamas Oliverio prijuostę ar jo vardinį pomidorų padažą, perki net tik kokybę, bet ir Oliverio gyvenimo būdą. Tarsi persikeltum gyventi į jo gyvenimą. Oliveris tam naudoja įvairiausius kanalus nuo interneto iki mobiliųjų telefonų, knygas, DVD, savo žurnalą "Jamie" ar televiziją.  Oliverio šou transliuojamas per 60 kanalų 34 pasaulio šalyse.

"Minčių, kaip pakeisti pasaulį ar tapti milijonieriais, šauna į galvą daugumai iš mūsų. <...> O tie, kurie iš prigimties turi verslininko gyslelę, nusibraižo aiškų žemėlapį, kaip nuo idėjos pereiti prie jos įgyvendinimo".

Iš tikrųjų knyga neatsako, kas yra tikroji Oliverio sėkmės priežastis. Nežinia ar į šį klausimą įmanoma atsakyti. Sėkmę nulėmė labai daug dedamųjų, bet ar bet kuris kitas žmogus, padaręs tokius žingsnius, būtų sulaukęs atitinkamos sėkmės, tai dar klausimas. Daug verslininkų ar darbuotojų sugeba užmegzti pažintis, daug moka išbaigti savo pradėtus projektus, turi puikias asmenybes, bet ar to užtenka, kad įsuktum itin pelningą verslą? Kas įdomiausia, Jamie Oliver nekalba apie save kaip verslininką, jis save pristato virėju - maisto mėgėju. Skanaus :]

Pagal knygą: Trevor Clawson. Verslas pagal Jamie Oliverį, 2010 metų leidimas.

 

Vienareikšmiškai - harmonija yra blogai, nes ji neskatina eiti pirmyn. Vienintelis jausmas, kuris privers įkopti į viršūnę, yra nepasitenkinimas. Netiki? Pasiklausk bet kurio tavo manymu sėkmingo žmogaus. Tas, kuris ieško harmonijos, ją ir randa. Tas, kuris yra nepatenkintas, tas sieks vis daugiau ir daugiau.

Daugiau nėra vien pinigai. Sėdėdamas ant aukso luito laimingas nebūsi. Na gal pirmas penkiolika minučių, bet paskui? Gyvenime reikia daug daugiau nei pinigų. Pinigai sukuria patogų gyvenimą, leidžia labiau pasirūpinti savo svekata, suteikia galimybę gyventi įdomesnį gyvenimą, tarkim nukeliauti į Indiją, pasimėgauti geizerių šiluma ar dar kokiais maloniais dalykais, kuriems tiesiog reikia pinigų.

Jokios harmonijos nereikia, jei nori gyvenime pasiekti daugiau nei turi. "Neturime niekada jausti pasitenkinimo tuo, ką turime ir kas esame. <...> Kol esame nepatenkinti, turime šansą keistis ir augti" (B.Schafer). Nekalbu apie godumą, išmeskit jį lauk. Ar sugebėjimas būti greitesniam, imlesniam yra blogai? Sugebėjimas kitam padėti yra blogai? Ar sugebėjimas nuveikti daugiau yra blogai? Galų gale ar sugebėjimas atsipalaiduoti ir pailsėti yra blogai? Ką benuveiktumėm, kitą kartą galime daugiau ir geriau, įdomiau, smagiau. Galim - kitaip. Šiandien kiekvienas mūsų gali padaryti nors vienu procentu daugiau, ir tai į dangų pakels žmogaus produktyvumą laike (B.Tracy). Šiandien tereikia vos vos daugiau pasistengti ir metų gale paaiškės, kad padarei daugiau nei dvigubai.

Į priekį varo nepasitenkinimas. Nekalbu apie pykti ir amžiną zyzimą koks neteisingas yra pasaulis.

"My life sucks.
This is becourse you suck." (Zig Ziglar. Leadership.)

Kiek pažįstatlaimingų žmonių, kurie yra tokie kaip visi? Man "visi" labiau primena nepatenkintus, o va tie švytintis laimingi žmonės, jie turi kažką tokio, kas juos daro ypatingais. Jų kiekvienas yra kitoks. Kiekvienas jų turi kažkokių ypatingų savybių, kurios juos paverčia laimingais. Gal atrasta veikla, kuri veža? Gal hobis? Gal antroji pusė? Gal gyvenimo būdas? Turiu draugę, kuri mokina žmonės kvėpuoti. Ji patenkinta gyvenimu iki ausų. Turiu draugus, kurie kaip skrudžai skaičiuoja pinigus. Jie stengiasi neišleisti net baltų centų. Jie laimingi. Jie gyvena tokį gyvenimą, kokį nori gyventi. Salyginai šių žmonių gyvenimus galima pritempti prie harmonijos, bet man jie atrodo kaip ieškantys, stebintys, dalyvaujantys. Laimingi žmonės nuolatos užsiėmę, jie išgyvena gyvenimą. Jie mėgaujasi, rūpinasi, dalyvauja. Jiems tikrai neužtenka to, ką turi. Taip jie turi problemų, ir kiekvienas kada nors būna be nuotaikos. Juokinga būtų galvoti kitaip. Bet jie gyvena nuolatiniu ieškojimu: kas yra geriau? kas yra daugiau? kas yra kitaip? Jie nepasitenkinimą paverčia susidomėjimu ir energija judėti pirmyn.

 

Jei Bodo Schafer knyga"Kelias į finansinę laisvę" yra puikus asmeninių finansų valdymo vadovėlis, tai svarbiausi dalykai, kurių reikia norint padaryti karjerą, yra surinkti Jack'o Welch'o knygoje "Laimėjimas" (Winning).

Viena iš lengviausiai perskaitytų knygų. Labiausiai ji patiko savo detalumu, aiškumu. Patiko tiksliais nurodymais: kas, kodėl, už ką ir su kuo. Ir visiškai jokių pasakų apie tai, koks nuostabus esi. Realiai norint lipti aukštyn visą dėmesį turi skirti darbu ir rezultatų pateikimui, o ne sau. Svarbu kaip realizuosi, o ne koks esi. Tiesiog turi būti toks, kokio reikia.

Cituoju originalo kalba, nes ne visada esu tikra, jog išversdama, nesugadinsiu minties. Pradedu. Įžangai puiki mintis:

"Before you are a leader, success is all about growing yourself.

When you become a leader, success is all about growing others".

Karjerai svarbu koks esi, nes turi sugebėti parodyti savo laimėjimus, kita vertus geriausiai kalba skaičiai. Jei nori prasimušti į savo pirmąją vadovo kėdę, o paskui į kitą ir dar į kitą, turi būti be galo produktyvus, organizuotas, patikimas. Nesvarbu koks bebūtų nuostabus darbuotojas, kol vadovas nepradės juo pasitikėti, karjera neįmanoma. "The team with the best players usually does win". Todėl kiekvienas vadovas stengiasi susirinkti geriausius, kaip tik jis šią sąvoka supranta. Dažnai į komandą paimami žmonės, kurie dar nėra geriausi, bet jie turi potencijos augti. Jie nesustos, kai augs verslas ar keisis aplinkybės. Augimas gali būti ir sugebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos.

Gyvenime turim susikurti tam tikras taisykles, iš savo patirties išsirinkti scenarijus kurie padeda išgyventi krizes, arba padaryti didelį postūmį į priekį. Tai sėkmės formulės, kurios padeda rasti būdą laimėti konkurencinę kovą. Todėl niekada negali būti užtektinai gerai. Visada gali būti dar geriau.

"Have fun! Business is a game" - tai labai amerikietiškas požiūris, bet gal būtent jo pritaikymas padės veržtis į priekį. Šią frazę galima pritaikyti bet kam: sporto treniruotėms, karjerai, mokslams. Tai taip įaugę į amerikiečių kraują. JAV gyvena absoliuti daugumą turtingiausių pasaulio žmonių. Jeigu jie vadovaujasi tokiu principu, kodėl jo nepriėmus?

Tai štai. Ieškom darbo. Jei niekada nebuvom įsidarbinę, tada sunkiau. Gal atvirkščiai - turim darbą ir ieškom naujo. J.W. sako, kad jei reiktų pasirinkti darbuotoją užduodant vieną klausimą, jis būtų - "kodėl buvai atleistas/ išeini iš savo ankstesnio darbo? O iš dar prieš tai buvusio?". Tai klausimas, kuris nuginkluos kandidatą ir puikiai apibūdins situaciją. Visi žino, ką reiškia "dėl asmeninių priežasčių". Todėl privalu turėti daug rimtesnę priežastį. Atsakymu į šį klausimą galima susikurti puikų amplua prieš būsimąjį darbdavį. Gal dėl atlyginimo, nes nebuvo leidžiama užsidirbti daugiau? Gal trūko atsakomybės? Gal nebebuvo, kur augti? Kai esi pavaldinys, turi turėti visus atsakymus, nes turi būti ekspertas, tačiau kai esi vadovas, turi žinoti visus klausimus.

Kartais nepavyksta įsidarbinti ten, kur norėtųsi. Kartais nepavyksta net dirbti toje srityje, kur norėtųsi. Tuomet pravartu ieškotis darbo kompanijoje, kuri galėtų papuošti CV ir tapti Jūsų darbo kokybės įrodymu (pvz.: Google). Ieškantis darbo, labai svarbu pasverti aplinkybes, ar tikrai geidžiama veiklos sritis yra ta, ko norisi? Ar ekonomika krenta ar kyla? Ar veiklos sritis persotinta ar ji augime? Kiek sudėtinga konkurencija šioje srityje? Ir žinoma, niekada neverta imtis darbo todėl, kad mama visada norėjo, kad būtum gydytojas, ar kadangi būti vadybininku yra madinga. Taip, mes visi turim įsipareigojimus, mes visi turim apmokėti sąskaitas, bet dirbant srityje, kuri patinka, uždirbti daug lengviau.

Pats geriausias patarimas ieškančiam darbo, ką teko rasti šioje knygoje: "People want to hire winners". Nesvarbu, net jei esi atleitas iš darbo, neverkšlenk. Pasakok apie priežastis, kalbėk, ko išmokai šioje situacijoje, kalbėk apie tai, kad nekartoji klaidų ir mokais net iš svetimų. Vieni mato prarają, kiti galimybes. Verta būti iš pastarųjų.

Kita vertus, kaip ir kiekvienam pažinimui ar suvokimui reikia laiko. Gali būti, jog atėjus į naują darbą ar pareigas, pradžia yra košmariška. Gali būti, kad viskas atrodo be galo blogai. Neverta skubėti. Vienintelis dalykas, ką visada suspėsi - mesti darbą. Tam, kad pažinti, tam kad priprasti, tam kad išmokti, reikia laiko. Net pamilti savo darbą, pamatyti jo privalumus reikia laiko. Puiku, jei pavyko tik atėjus iš karto pamatyti visa grožį, bet jeigu ne - reikia laiko. Grožiui atsiskleisti  - taip pat.

Darant karjerą, privalumu tampa organizacijos struktūros, jos valdymo išmanymas, atraminių taškų įmonėje suvokimas. Jei žinai kaip veikia sistema, daug lengviau ją išnaudoti savo reikmėms. J.W. puikiai išmano organizacijos valdymą ir nuostabu kaip jis praktikoje įgyvendino vadovėlinius modelius. Praktika visada skiriasi nuo teorinio modelio, bet kuo arčiau idealumo tuo geriau. J.W. siūlo konkrečius principus, kaip tai realizuoti veikloje. Pavyzdžiui - įmonės organizacinė struktūra turi būti kuo plokštesnė, nes kiekvienas lygis interpretuoja informaciją ir perduoda ją toliau. Kuo mažiau lygių, tuo darbuotojai mažiau atsiskaitinėja ir daugiau turi laiko tiesioginėms pareigoms. Taip, sunku tuomet lipti karjeros laiptais aukštyn, visgi sukurti pareigas, tik tam, kad kažkas turėtų lentelę ant durų yra per daug brangu įmonei.

Jei visus įmonės darbuotojus suskaidyti į grupes, tuomet 20 procentų darbuotojų būtų pačių geriausių, 10 procentų pačių blogiausių ir 70 procentų masės, kuri padaro didžiąją dalį darbų. Kiiekvienas darbuotojas nuolatos turi žinoti, kuriai grupei jis priklauso. Tik tuomet galima tikėtis rezultatų. Žmonės, esantys žemiausiuose 10 procentų, turi turėti šansą pasitaisyti, bet jei nesiseka, tai geriausia abiems pusės bus išsiskirti. 20 procentų viršuje yra žvaigždės, kurios suteikia įmonei galią konkuruoti, kurti, plėstis. Tai ypatingai kūribingi ir vertingi įmonei darbuotojai. Žvaigždės kartais perdega (suserga žvaigždžių liga), tuomet jos turi labai greitai būti pakeistos (nepakeičiamų nėra). Viisgi kol jos naudingos įmonei ir kuria aukštą vertę, jos privalo būti įvertintos. 70 procentų - įmonės didžioji masė - tai labai svarbūs žmonės, kurie užtikrina įmonės gyvavimą, jie atlieka didžiąją dalį darbų, už ką turi būti įvertinami. Bėda, kad jei darbuotojas yra pačiam 70 procentų viršuje, per žingsnį nuo žvaigždžių, jį labai lengva prarasti. Jis puikiai dirba, bet jo dėl kažkokių priežasčių negali priimti į VIP klubą, ir tai veikia kaip žiauri demotyvacijos programa. Būtina kalbėtis, būtina rasti kitokių sprendimų, kurie tiktų abiems pusėms. Jei darbuotojas leidžiasi žemyn, jei atsiduria ties apatine 10 proc riba, tuomet jis turi būti informuotas, kur krenta. Šansas taisytis visada reikalingas, bet jei darbuotojas nesusitvarko, jis privalo būti paleistas.

Tiek žmogus, tiek įmonė privalo turėti savo strategiją. Labai sudėtinga, kai ją turi sukurti pats, ypač nelabai tam turėdamas patirties. Šis apibrėžimas vienas iš aiškiausių mano pačios sutiktų: "...strategy is a living, breathing, totaly dynamic game. <...> In real life, strategy is actually very straight foward. You pick a general direction and implement it like hell". Svarbu apsibrėžti vertybes, kuriomis strategija bus įgyvendinta. Galim sakyti, kad tai nesvarbu, improvizuosim. Bet visgi, jei norim gero aptarnavimo, jei norim ilgalaikio verslo, jei norim, kad pats verslas taptų vertės etikete, turim susikurti vertybes, jas aiškiai apsibrėžti ir įgyvendinti realybėje. A.p.: jei kada būtų galimybė, užeikit į ERGO Lietuva administracinio pastato Vilniuje vidų. Ten visos sienos nukabinėtos lentelėmis su atspausdintomis vertybėmis. Ir iš savo patirties galiu pasakyti, kad bent dalį tų vertybių jie tikrai įgyvendina praktiškai.

Kita svarbi sritis: biudžetai ir bonusai. Biudžetavimas turi būti veiksmų planas ateinantiems metams. Ne kiek skirsim, kad pasiektumėm planus, bet kiek galim išleisti, kad šiemet uždirbtumėm daugiau nei pernai. Tam reikia atsižvelgti į du dalykus:
- kaip mes galim išsiveržti į priekį, palyginus su pernai metais?
- kaip sekasi mūsų konkurentams ir kaip juos galim pralenkti šiais metais?
Atitinkamai ir bonusai turi būti mokami ne už tai, kad buvo viršyti nusistatyti planai, o pagal šių ir praėjusių metų santykį. "Company now celebrates and rewards people who think big". Jei nori laimėti, jei nori pasirodyti, turi nuolatos galvoti apie inovacijas. Apie tai, kaip pagerinti esamą situaciją. Ne kaip žingsnį žengti, bet kaip padaryti šuolį: "One of the most exhilarating things about being in business is starting something new from inside something old".

Verslas yra apie sukuriamą vertę, todėl bet koks pasiekimas yra siejamas su ja. Ne tik su asmenine sukuriama, bet kaip tai įtakos padalinį, įmonę, vadovo rezultatus prieš jo vodovą ir taip toliau. Bet koks noras padėti, nuveikti gali baigtis nesėkmingai. Gali nepasisekti susidoroti su atsakomybe ar projektu. Gali nepasisekti įgyvendinti permainas valdyme, įmonių sujungimą ir dar begalę dalykų. Visada verta jaudintis tik dėl to KAIP realizuoti."You shouldn't be afraid of a job that feels to big at the outset. if you're any good, wich is why you were hired or promoted in the first place - you'll grow into it, and be better for experience". Prisiimti riziką ir yra vienintelis būdas kilti karjeros laiptais. Kiekvienas laiptas yra didesnė atsakomybė.

Norint padaryti karjerą reikia ir šiek tiek sėkmės reikiamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje. Tačiau sėkmė yra mažiausia dedamoji, daug svarbiau yra dalykai, kuriuos gali kontroliuoti. Karjeros laiptais stipriausiai pastums sugebėjimas viršyti lūkesčius. Tai pats geriausias rodiklis. Jei nori būti mėgstamas, neversk boso iš Tavęs traukti žodis po žodžio dalykus, kurie jam rūpi. Tai ne jo darbas darbuotoją kamantinėti, tai darbuotojo darbas pateikti aiškią informaciją.

Jei jau esi vadovas, būtinai susibendrauk su savo pavaldiniais. Tai padės teisingai vadovauti, gauti informaciją reikiamu laiku. Ir jei būsi užsiėmęs lipimu į viršų ir bendravimu su savo bosu, taip greitai neprarasi ryšio su savo komanda. Kai gavai lyderio pareigas, gavai pareigas, o ne karūną. Galbūt dabar turi savo asmeninę vietą stovėjimo aikštelėje, tačiau nieks nesuteikė teisės pasisavinti komandos pasiekimų.

Jei negavai paaukštinimo arba dar blogiau - buvai pažemintas pareigose, emocijos nepadės. Nei vienas šefas nenori būti blogas, o kalbos sklinda greitai. Geriausia šiuo atveju yra nusiraminti ir spausti kiek gali - dirbti dar geriau. Blogiausia yra jaustis auka, juk ir aplinkiniai gali pradėti taip galvoti. Neverta pažeminimo pareigose priimti asmeniškai. Daug naudingiau savo padalinį, projektą paversti pirmaujančiu įmonėje. Tegu rezultatai kalba patys už save. Mokykis iš savo aplinkos, susiurbk visą informaciją. Galbūt suklydai, galbūt buvo geresnis kandidatas. Šis sprendimas ne amžiams. Bet kuriuo metu situacija gali keistis ir turi turėti puikų bagažą kaip įrodymą, kad susitvarkysi.

Vadovų būna pačių įvairiausių ir geriau su kiekvienu sutarti, tačiau kiekvienas darbuotojas per gyvenimą yra sutikęs ypatingai prastų šefų. "The world has jerks. Some of them get to be bosses."  Jei neteko - džiaugiuos. Jei turi dabar, yra sprendimų kaip su tokia situacija susitvarkyti. Svarbiausia nepradėti savęs gailėti. "Working for a difficult boss is your problem and you must solve it".

Jei Tavo bosas yra paskutinis mulkis ir nuolatos prie Tavęs kabinėjasi, pirmiausia reiktų savęs paklausti KODĖL jis kabinėjasi būtent prie manęs? Jei jis labai gerai elgiasi su kitais, kurie jam iš tikrųjų patinka, gal ne toks jis jau mulkis? Gal iš tikrųjų priežastis ne vadove? Labai dažnai žmonės save pervertina. Gal kartais pats esi priežastis, dėl ko jis pyksta? Dažniausiai blogas tėra NEPATENKINTAS bosas.

Kartais boso elgesys pasikeičia tada, kai jis pats verčiamas išeiti/ yra atleidžiamas. Tokioje situacijoje šefas gali savo pyktį išlieti ant pavadlinių. Gera žinia - jo tuoj nebeliks. Jei skūsies boso bosui, tai sugrįš bumerangu, ir blogiau bus tik pačiam. Jei jau bosas tikrai mulkis ir jis niekur nesiruošia iškeliauti, tuomet verta permąstyti ar tikrai šis darbas yra vertas kančių? Ar neverta ieškotis kito darbo? Tau laikas į kitą valtį, ypač jei darbas su šiuo bosu nevedą į nieką gero. Tik visada lengviau iš vieno darbo išeiti į kitą, nei susirasti darbą nedirbant!

Nesvarbu kaip besisektų sudėlioti santykius su bosu, viena iš sudėtingiausių temų yra asmeninio gyvenimo ir darbo suderinimas. Nesvarbu ar darbas, ar verslas, ar vadovas, ar pavaldinys, sugebėjimas susidėlioti šį balansą yra sudėtingas darbas. Šefas visada tikėsis, jog darbuotojas šią problemą išspręs pats. Tie 25 proc, kurie yra įmonės viršuje, sugeba būti sumanūs tiek darbe, tiek namie. Balanso problemų turi tik 25 proc apačioje. "It's always my weakest people who want the most flexibility from the company". Išskaidyk savo veiklas. Jei Tu darbe, tai ir būk darbe. Jei Tu namie, būk namie. "Boss wants 150% of you and, if you are good enough, he will do almost anything to get it." Ir visai nesvarbu, jog šeima irgi nori 150 procentų. Susidėlioti prioritetus gali tik pats, nes kiek žmonių, tiek sprendimų. Šio balanso paprastumas ir sudėtingumas yra tame, jog tai per daug asmeniška.

Jei nori būti paauškintas, privalai nuolatos pasirodyti darbe. Nuolatos būti pastebimas savo rezultatais ir niekas labiau nedaro žmonių pažįstamais, kaip dažni tiesioginiai susitikimai. Nesvarbu, kad Tavo pareigos nereikalauja iš Tavęs sėdėti nuolatos biure, bet kuo dažniau rasi progų į jį užsukti, tuo geriau vadovas apie Tave galvos.

Ir dar kartelį: "Never let your self be a victim". Visus sprendimus priima pats darbuotojas. Išorė gali naudoti spaudimą, gali bandyti papirkti, gali daryti bet ką, bet visada sprendimas yra priimamas paties darbuotojo. Kiekvieną kartą pasirinkdami, judame tokia kryptimi, kurią pasirinkom. Jei nori virkauti, koks gyvenimas neteisingas, tai puiki proga tapti nemėgstamu. Jei nori gauti daugiau, gyventi geriau ir užsiimti dalykais, kurie Tau patinka, turi tuo ir užsiimti. Už viską reikia mokėti. Bet tai, už ką susimoki, gali suteikti milžinišką pasitenkinimą gyvenimu.

Pagal knygą: Jack Welch with Suzy Welch "WINNING", 2005 m. leidimas.

 

Visai netyčia į rankas pakliuvo knyga - Brian Tracy "Tikslai" (lietuvių kalba). Anksčiau užklausta kuo noriu būti kai užaugsiu kiek sutrikdavau, nes puikiai žinau kokio gyvenimo noriu, kaip turi atrodyti mano darbo kabinetas, kokios šeimos noriu, kokio laisvalaiko noriu, bet niekaip negalėjau įvardinti pareigų, kurias eisiu, kai man bus 50-60 metų. Kai man sukaks 80 - kokias pareigas noriu eiti?

Minėjau, kad žaviuosi W.Buffett'u už jo šviesų protą brandžiame amžiuje, už tai, kad nepriklausomai nuo amžiaus jis turi planus ateičiai. Yra žmonių, kurie "baigia gyvenimą" 56-ių, nes išeina į ankstyvą pensiją. Ne man taip atrodo, tai jie sako - "o ką aš ... man mažai reikia, ką jau aš čia benuveiksiu"... Tai jų požiūris...

Grįžkim prie pareigų, kuomet Tau arti šimto. Ar kiekvienas žinom, ar kiekvienas galim įvardinti? Skrupulingai planuoju einamuosius metus, artimiausius kelis metus. Nerašau sąrašo kiek planuoju sudrožti pieštukų. Rašau stambius planus. Kažkaip vienintelė sritis būdavo apleidžiama - karjera. Ką kai kurie žmonės mano apie moterišką karjerą rašiau :] Visgi mane domina kitokie planai ir galimybės. Visada apie karjerą galvodavau iš taško kuriame esu. Niekada negalvojau, jog pirmiau reikia susirasti tolimąjį tikslą, pareigas iš kurių noriu "išeiti į pensiją" (nežinau ar kada norėsiu išeiti :]) ir tik tada susidėlioti kelią kaip tas pareigas pasiekti.

Planavimas iš šiandienos taško yra tas pats, kas keliauti pakeleivingomis mašinomis, nepriklausomai nuo jų krypties. Bet kur važiuoji? Kur taip nukeliausi? Koks skirtumas koks kelias, jei nežinai koks tikslas? Mano pirmasis gyvenimo darbas buvo absoliutus atsitiktinumas, kai kažkas nesusitvarkė su pareigom ir pasiūlė mane į savo vietą. Taip gavau savo pirmąjį darbą būdama studentė. "Chalturėlės" pragyvenimui nesiskaito. Kadangi projektas po poros metų baigėsi, tai baigus mokslus teko griebtis bet ko, nes tiesiog už kažką reikėjo gyventi. Keisti darbą kai jau dirbti, yra daug lengviau nei susirasti naują darbą. Ko gero sunkiausia yra susirasti pirmąjį darbą. Dar labai didelę įtaką daro ir bendra šalies situacija. Krizė/ pakilimas. Darbuotojų trūkumas/ perteklius.

Augau mokinama, kad verslas yra blogis ir žmonių išnaudojimas. Kad visi verslininkai yra kraugeriai. Labai džiaugiuos, kad greitai sutikau darbdavį, kuris man savo paties pavyzdžiu parodė, kad tai melas ir visai kitaip išmokino vertinti darbo santykius. Nuostabi praktika. Apskritai man be galo sekasi su vadovais. Aš visada sutinku labai protingus veržlius vadovus, ko gero todėl, kad pati tokių ir siekiu. Visada norisi mokytis ir sužinoti daugiau, visada norisi prieš save turėti autoritetą. Zig Ziglar: Liftas į sėkmę neveikia. tačiau visuomet galite lipti laiptais".

Mane džiugina požiūris, kad visą gyvenimą žmogus turi žingsnis po žingsnio eiti savo tikslo link. Bet realybėje dažnai žmonės nežino, ko nori, nežino, kur eina. Bet to kiekviena nauja patirtis padidina pasirinkimų skaičių. Atlyginimas ir pareigos kurių norėjau būdama studentė, šiandien mane pravirkdytų. Todėl tas tiesus kelias į tikslą su kiekviena nauja patirtimi gali tapti aplinkeliu. Žiūriu į savo CV ir suprantu, kad galėjau viską padaryti greičiau, jei būčiau žinojus, ko noriu. Bėda, kad kievienam žinojimui ir atradimui reikia patirties ir kuo daugiau veiki, tuo greičiau išmoksti sužinoti. Kuo daugiau gauni, tuo daugiau nori. B.Schafer ("Nugalėtojų principai", 2007m.): "Reikia ne pasitenkinti mažu, bet būti dėkingam už tai, ką turi". B.Tracy: "Lyderiai turi viziją ir žiūri į ateitį". Tik pagal ateities perspektyvas galima projektuoti savo dabartį: ką veikti, ko ieškoti, kuo užsiimti. B.T.: "Žmonės padaro didžiausius šuolius į priekį tuomet kai idealizuoja ateitį, nes tik tada išdrįsta rizikuoti".

Kai žiūriu į ateities perspektyvą, tai suprantu, kad turiu labai mažai laiko pasiekti dalykams, kurių noriu. Bėda, kad dar reikia įkomponuoti ir šeimos tikslus. Tada su laiku darosi prastai ir suprantu, kad kelias, kuriuo ėjau iki šiol yra per lėtas. Jog norint pasiekti užsibrėžtus tikslus man reikia ieškoti kitų būdų. Paprasčiausiai netilpsiu nei į 30, nei į 40 metų. O juk planuose idealus atvejis, kai viskas sekasi kaip nori, kai viskas pavyksta (gyvenime tiek daug išimčių)... Taip ir supranti, kad reikia rūpintis ne kaip algą pasikelti dvigubai... Visa tai tik centai... Turi pradėti elgtis visiškai kitaip, kad gyvenimas įgautų naują vertę.

 

Warren'ą Buffett'ą dažnai miniu savo įrašuose. Man be galo patinka ši asmenybė. Žmogus su labai spalvingu asmeniniu gyvenimu, nuopoliais ir pakilimais. Ypatingai turtingas žmogus. Žmogus, turintis savo vertybes ir baimes. Genialus žmogus.

W.B. - vienas iš konservatyviausių investuotojų. Nemėgstantis klysti ir puikiai žinantis, ko nori. Jo genialumas slypi sugebėjime susikoncentruoti. Savo investavimo paslaptį jis įvardina paprastai - kiekvienas galėjo pamatyti, jog šie verslai nebuvo įvertinti pakankamai! W.B. laikėsi nuostatos:

"to work with the same people;

to own the same stock;

to be in the same business".

Teoritekai jį ignoruoja, sakydami, kad jam tiesiog sekasi. Bet ar gali "tik sektis" šitiek metų? Su šitiek sandorių? Tokiai sėkmei pagrįsti turi būti reali prežastis. W.B. sako, kad "jei nesupranti verslo, negali jo įvertinti". Juokaudamas W.B. savo paskaitose kartoja, kad jie geri draugai su B.Gates'u, bet jis neinvestuos į Microsoft, nes ji to nesupranta :]

Kiekvienas W.B. pirkinys - be minties parduoti. Kita vertus, jis neatleidžia vadovų. Jeigu jo ir vadovo požiūris nesutapdavo, W.B atsikratydavo verslo. W.B. kuria verslus be likvidumo. Verslus, kuriuos turės visada ir neturės progos uždaryti. Taip jam teko uždaryti tekstilės fabriką, bet tai išimtis, o ne taisyklė.

Tai žmogus, kuris nekalba, o daro. Kaip ir visi kurie nuveikė daug, pasiekė labai daug ir nė nemano sustoti. Jie neturi laiko kalboms. Jie dirba, nesvarbu, ką konkrečiai šis žodis reikštų - ieškotų investicijos objektų, statytų, pardavinėtų....

W.B. stengiasi turėti tik tuos darbuotojus ir tik tiek, kiek yra būtina. W.B. nuolatos sako: neturėsi teisininkų - nereiks bylinėtis. W.B. nori turėti darbuotojus, kurie mąstytų kaip sąvininkas. W.B.: "We can't buy loyalty". Tai puikus požiūris, sugriaunantis visas motyvacijos sistemas. W.B. sekretorė gauna didesnį darbo užmokestį nei pats W.B. Ji žino, kad jos alga daugiau niekada nebus pakelta ir ji vistiek nori dirbti su W.B.

W.B. turi puikų sugebėjimą vadovauti, būti autoritetu, bet nesikišti į sprendimų priėmimą. Jis ateina į pagalbą savo turto valdytojams, tačiau kiekvienas Berkshire Hathaway įmonės valdytojas kartoja tą patį. W.B. nesako, ką daryti. Jis suteikia infromacijos, bet jis nenusprendžia. W.B. taip sudėlioja situaciją, jog vadovas jaučiasi sprendžiantis pats. Kaip yra iš tikrųjų, nieka snepasakys. Gal W.B. moka manipuliuoti žmonių protu, bet abejoju, kad jis tuo užsiimtų. Iš vienos pusės, su juo dirbdamas nieko neišmoksi, nes jis nenoriai prisileidžia prie savęs žmones. Kita vertus jis visada apsuptas žmonių, su jais daro verslus, jiems deleguoja įmonių valdymą. Skaitant apie jį susidaro nuostabaus vadovo įspūdis.

W.B. griežtai laikosi savo vertybių. Net aukodamas jis nenori, kad pinigai būtų pravalgomi. Jie turi kurti. Ir gyvenime jis nemėgsta leisti pinigų. Jam svarbu, jog pinigai nebūtų švaistomi. Jis gyvena paprastame name, jo vaikai baigė valstybines mokyklas. Jis kaltinamas, jog nemoka džiaugtis gyvenimu. Kita vertus palyginus W.B. ir IKEA savininką Ingvar Kamprad, man susidaro kitoks įspūdis. W.B. nėra šykštus, o tiesiog suvokia pinigus kaip vertybę. Jis puikiai žino kaip jie atsiranda, puikiai žino, kiek jie gali uždirbti neišleidžiami. Jis nuolatos reikalauja JAV vyriausybės kelti mokesčius turtingiesiems. Jis nuolatos dalyvauja visuomeninėje veikloje. Jis dalyvauja ne maisto dalybobose, dalyvauja ten, kur žmonės mokinami užsidirbti, kad jie išmoktų susidoroti su skurdu.

Tai gali šokiruoti, bet jis paniškai bijo mirties. Niekas nenori mirti, bet jį ši mintis persekioja. Jis aukoja moksliniams tyrimams, kurie galėtų prailginti žmonių gyvenimą. Aukoja ir JAV karinio saugumo sistemoms, ir kosminiams tyrimams. Labai įdomios įdėjos žiūrint iš šono, bet jei biografijos nemeluoja, jos labai natūraliai išplaukia iš W.B. pasaulėžiūros. Vienas turtingiausių pasaulio žmonių norėtų būti ne turtingiausiu, bet ilgiausiai gyvenančiu žmogumi. Visą savo gyvenimą jis susidėliojo taip, kad jam nereiktų daryti dalykų, kurie jam nepatinka. Jis gali leisti sau nedirbti su žmonėmis, kurie jam nepatinka.

W.B.: "though money cannot change your health or how many people love you, it lets you be in 'more interesting' enviroments".

Nuostabiausia, kad jam tiek daug metų (1930m gimimo), o jis vis dar viršūnėje. Pasakykyt, katro iš Jūsų senelis(ė), būdami tokio amžiaus, sugeba tokiu greičiu operuoti dideliais kiekiais informacijos? Labai mažai tokių žmonių. Manau, pirmiausia dėl nuolatinio aktyvumo, nuolatinio darbo jam pavyksta išsaugoti aukštą produktyvumą.

Man asmeniškai jo biografija duoda pamoką - neužsiimti tuščiais darbais, nešvaistyti laiko dalykams, kurių nesupranti. Jo sugebėjimas koncentruotis, aiškiai žinoti, ko nori, jį pavertė genijumi. Netikiu stebuklais, netikiu antgamtinėmis galiomis. Žmogus pats sau šeimininkas. W.B. nuo pat vaikystės žavėjosi skaičiais. Jie su draugu surašynėdavo pravažiuojančių automobilių numerius. Rinko statistiką, kurios valstijos numerių kurią savaitės dieną sutinkama dažniau. Vaikystėje W.B. su draugu pardavinėjo vaisvandenius gatvėje ir atliko "marketinginius tyrimus" - skaičiavo gėrimų kamštelius iš šiukšlių dėžių gatvėse. Taip jie susižinojo, katrie gėrimai yra populiaresni. W.B. tiesiog sugebėjo išnaudoti savo talentą suvokti aplinką skaičiais. Juos greitai konvertuoti. Matyti ne tik sumas, bet suvokti, ką šios sumos reiškia. Jis turėtų būti be galo sunkus žmogus asmeniniame gyvenime, bet genijus profesinėje srityje.

Pagal knygą: "Buffett The making of an American Capitalist". Roger Lowenstein. 2008m.

 

Taupumas lyg ir vertybė :] Jokiu būdu neverta painioti su šykštumu. Taupus žmogus ir gamtą mažiau teršia, ir tuščiai pinigais nesižarsto, o ir sąskaitoj apvalėjančia sumele džiaugiasi. Kita vertus Donaldas Trumpas sako: „Jei gyveni, gyvenk plačiai“. Katrie teisūs?

Taupumas subtilus dalykas. Bodo Schafer moko, jog taupumą reikia išsiugdyti kiekviename žingsnyje. Taupyti centus, o litai jau savaime susitaupys. Tam tikra prasme taupumas reiškia pinigų neišleidimą ir visa ko tausojimą. Neskalbti drabužių, jei jie nėra purvini, taip ilgiau dėvesis ir drabužiai išlaikys savo spalvas ilgiau. Taupiai naudoti šampūną, taip sumažės gamtos taršą ir šampūną naudosime ilgiau. Nevažiuoti automobiliu kai tik įmanoma, taip tauposi kuras ir pan. Kiekvieną mėnesį atsidėti po dalį pajamų į kišenę, kad turėti juodai/ linksmai dienai, senatvei, vaikų mokslams ir kalėdinėms/ hanukos dovanoms.

Dalis, kur atsidedi sumą pinigų į kitą kišenę, labai svarbi. Jei taupymas suprantamas tik kaip pinigų išleidimas mažesnėmis sumomis, tai toli gražu negarantuoja, jog po metų kitų kišenėj turėsim atliekamų pinigėlių. Sakyčiau atsiveria užburtas ratas, kaip vis mažesnėmis sumomis išdalinti turimas pajamas ir jas išleisti kuo greičiau. Kas blogiausia, nuo to labai kenčia gyvenimo kokybė, nes pradedama valgyti prastesnį maistą. Tarkim atsisakoma sporto klubo, nes tai brangu ir galima sportuoti namuose. Namuose labai greitai pabosta sportuoti ir išvis nustojama. Perkami prastesnės kokybės daiktai ir t.t. Galų gale tiesiog apima apatija, nes paaiškėja, kad sutaupytų pinigų nėra. Išgaravo. Gyvenimo malonumų neliko, nes viskas buvo per brangu ir tenkinmasi „kažkuo“.  Tada nusprendžiama, kad viskas daugiau jokio taupymo ir pinigus leisiu į dešinę ir kairę... Ir vėl jokio malonumo. Nes po 15min išlaidavimo, pastebi, kad sąskatoje tėra tik tiek, kiek reikia sumokėti už sąskaitas, o prieš akis dar visas mėnuo ir per kurį užtikrintai dar norėsis valgyti....

Warren Buffett‘as siūlo apsipirkinėti tik tada kai pigiai galima nusipirkti įpatingą vertę. Kai situacija yra tokia, jog už mažiau perki daugiau. Ne visada galima išlaukti tokios situacijos, bet ypač didiesiems pirkiniams – verta apsvarstyti tokią galimybę. R.T.Kiyosaki's siūlo – atidėti pirkimą. Šitas variantas labai puikiai išbandytas realybėje ir labai naudingas. Mes namie dažnai žaidžiam žaidimą – laimėjau milijoną, kaip išleisiu? Kas kažkiek laiko vis prisimenam ir vis iš naujo išdėliojam milijoną litų pagal mūsų esamą šeimyninę situaciją (skolos/ pravalgomos išlaidos/ investicijos/ ateities išlaidos ir pan). Kai taip darydavau paauglystėje, visi pinigai būdavo išleidžiami iš karto. Dar ir pritrūkdavau. Praktiškai tuoj pat lysdavau į skolas. Vėliau norai kiek keitėsi. Ir kuo toliau, tuo labiau supranti, kad pergalvodamas veiksmus gali daug protingiau išleisti pinigus. Mąstyti nereikia amžinai, bet mes ir milijono nelaimėjom :] Situacija tokia, kad tik po 10 žaidimo metų tarp išlaidų atsirado aukojimas, nors realybėje mes aukojam griežtai kiekvienais metais. Sumos svyruoja, bet mes tai suprantam kaip padėką už savo sėkmę. Ir tik po dar poros metų atėjo supratimas, kad net nelaimėjus milijono, galima jį išleisti arba galima jį užsidirbti :]

Todėl manau, kad taupumas kaip ir viskas turi du galus. Visada lengva pasimesti tarp vertybių, todėl visada pravartu grįžti į pradžią ir pasitikrinti ar tik į šoną nenuklydai.

 

Taip nutinka, kad žmonės skirtingi. Jie siekia skirtingų tikslų. Jie nori skirtingų dalykų. Vienas džiaugiasi kavos puodeliu ankstyvą rytą kamštyje pakeliui į darbą, kitas verkia dėl blogo oro pajūryje per atostogas. Protingiausi sutikti žmonės sako, kad neverta teisti kurie iš jų geresni, kurie teisingesni ir kurių gyvenimas geresnis. Mes visi gaunam po gyvenimą, tik skirtingai su juo elgiamės.

Vieni turi idėjas/ jas perka/ vagia/ randa žmonių su idėjomis ir galų gale pradeda jas įgyvendinti. Tai žmonės, kurie kuria verslą. Tam samdo žmones, t.y. kuria darbo vietas. Visur genijus nebūsi, ir visų darbų nenuveiksi. Todėl darbdavys samdo kitus, kurie moka atlikti konkrečius darbus, generuoti idėjas, motyvuoti, racionaliai valdyti pinigus... ko reikia to ir ieškom, svarbiausia žinoti, ko reikia. Ko link suku?

Vienas lauke ne karys. Koks nerealus bebūtum, ilgainiui pasensi, prarasi greitį, motyvaciją, žinias, ..., sugebėjimą greitai apsispręsti rizikai, begalą dalykų. Kasdien galima rasti bent po dešimt, kurie pakeistų bet kurį žmogų. Tai iliuzija, kad kas nors yra nepakeičiamas. Žmogus nepakeičiamas tik tol, kol jo niekas nesugalvojo pakeisti.

Todėl man keista nuomonė, kad darbuotojas yra išnaudojamas arba kad darbdavys siekia išnaudoti darbuotoją, jei žodis "išnaudoti" vartojamas neigiama prasme. Juk sakinyje "išnaudoju visas man suteiktas progas tapti atsakingesniu ir protingesniu" šis žodis įyja absoliučiai teigiamą prasmę. Jei darbdavys išnaudoja žmogaus žinias, įgūdžius ir gebėjimus, suteikia jam progą tobulėti, o pats savo versle gauna iš darbuotojo didžiausią naudą, tai fantastiška sėkmė tiek darbuotojui rasti tokį darbdavį, tiek darbdaviui pasamdyti tokį darbuotoją. Dažniausiai dėl darbo sąlygų verkia mažiausiai uždirbantys ir mažiausiai padarantys. Tai žmonės, kurie dėl savo paties ribotų sugebėjimų nei siekia, nei leidžia jiems suteikti didesnės atsakomybės, nesiteikia net išbandyti jiems suteikiamų progų, už ką patys ir pyksta ant kitų. Tai tie, kurie amžinai nepatenkinti, kad pietų pertrauka trunka ne aštuonias valandas per darbo  dieną. Tie, kurie mano, jog kasančio kastuvu griovį darbas sunkesnis, todėl jam turi būti mokamas didesnis atlygis nei tam, kuris vairuoja ekskavatorių. Jie nesugalvoja, jog pastarajam reikėjo išmokti valdyti ekskavatorių ir jei jis fiziškai dirba lengvesnį darbą, dar nereiškia, jog jo darbas lengvesnis. Jis praeityje sumokėjo didesną kainą (investavo į save), kad šiandien uždirbtų daugiau.

Darbo sutartis tai galimybė abiems pusėms gauti, ko nori. Darbdaviui reikia darbuotojo, nes vienas visų darbų nepaveš, net nenori vežti. Darbuotojui reikia ne tik atlyginimo. Darbo vieta reiškia ir asmeninį tobulėjimą, vystymąsi, savęs realizavimą. Todėl ir darbuotojas, ir darbdavys sėdi tam pačiam laive. Visko nutinka. Kartais darbuotojas sugalvoja, kad yra nepakeičiamas, arba sugalvoja, kad darbai gali palaukti... Jam laikas lauk iš laivo ir pirmai progai pasitaikius protingas darbdavys jį išsodins. Kartais darbdavys sugalvoja pasinaudoti situacija ir pats pradeda skandinti laivą. Tai parodė praėję pusantrų metų. Kai kurie darbdaviai sumąstė, jog galima nesiskaityti su savo darbuotojais ir nemokėti atlyginimų nepriklausomai nuo realios įmonės situacijos. Pavyzdžiui, jie vertė žmones dirbti kai jie išleisi nemokamų atostogų arba spaudė sutikti su per pusę pjaunama alga, naudodamiesi darbuotojo baime ilgam įstrigti be darbo. Laikas moko visus. Esu tikra, kad tai atsirūgs ateityje, nors labiausiai linkėčiau, kad ir vieni, ir kiti greičiau atsitokėtų ir ne skriaudas skaičiuotų, o kurtų ateities planus ir siektų juos įgyvendinti. Gyvenimo neužteks visoms ašaroms išverkti...

Suabsoliutinti, kad visi blogi arba visi geri - naivu. Visuomet bus ir vienų, ir kitų. Klausimas su kuo laive sėdi ir ar tik pats negręži dugne skylės. Komandiniu darbu galima daug daugiau pasiekti, nes veikiama kryptingai. Vienam daug sunkiau iš sniego išstumti automobilį, ypač jei dar turi ir vairuoti tuo pačiu metu. Kiekvienas, ir darbuotojas, ir vadovas, užima savo vietą sistemoje ir tiesa sakant vienas be kito negali. Tuo ir žavi sistema, nes turi savo hierarchiją, darbo pasidalijimą. Jei žmogus nepatenkintas savo vieta sistemoje, tai puikus momentas startui, nes būtent nepasitenkinimas atveda laimėtoją į finišą. Būtent šis jausmas veda žmogų pirmyn – norėti geresnio, norėti geriau, padaryti dar geriau.

 

Ar žinot, kodė didžiąją dalį televizijos žinių, nesvarbu kokiu pavidalu jos būtų, sudaro neigiama informacija? Nesvarbu ar tai laida apie žmones, kuriems reikia pagalbos, ar apie tai, kas pavogė kosmetinę. Ar žinot, kodėl 95 procentai žmonių nuolatos klysta? Ar žinot, kodėl tik tie 5 procentai žmonių beveik neskaito laikraščių ir nežiūri TV?

Jums reikia informacijos? Tau reikia informacijos? Nori žinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje? Pirmyn - kodėl nepasirinkus pirminių šaltinių? Kodėl nepasirinkti finansinių ataskaitų? Kodėl neskaityti ties kokiais įstatymų projektais šiuo metu dirba vyriausybė arba kokiais klausimais diskutuoja seimas? Kam rinktis sukramtytos informacijos kanalus, jeigu galima atsiriboti nuo smegenų plovimo ir išgirsti naujienas tiesiai iš pirmų lūpų? Kam? Kam? kam?

Gal neverta, nes daug paprasčiau grįžus iš paskaitų, nusibodusio darbo ar eilinio pagėrimo tiesiog drybsoti visą savaitgalį prieš televizorių? Paskui atsidaryti alaus ir vėl drybsoti? Gal per sudėtinga ir todėl žmogus renkasi lengvesnį gyvenimo būdą, kuriame laikas tiesiog užpildomas ir nebereikia kankintis ties klausimu - ką veiksim?

Kodėl tie penki procentai aistringai dirba, gerai uždirba? Kodėl jie aistringai gyvena tokįgyvenimą kokio nori? Žinoma, jie snobai ir pasikėlę, todėl nebendrauja su kitais... Jie juk į kitus žiūri iš aukšto... Bet ar tikrai jie neturi tam teisės? Ar tikrai žmogus, įgyvendinęs savo tikslus, neturi teisės džiaugtis savimi, bet turi aukštinti tuos, kurie nesugeba užsiimti savo gyvenimu?

Austėja Lansbergienė kartą išsakė puikią mintį. Mes kalbėjomės apie ikimokyklinukų ugdymo sistemą Lietuvoje. Ir ji sako [ne pažodžiui, bet stengiuos neiškreipti minties]: "Per mano (aut.past.: Austėjos Lansbergienės) seminarus auklėtojos sako - kaip mes galim šitaip dirbti? Už tūkstantį litų?". Man visada būdavo gaila kasininkių prekybos centruose, gydytojų, policininkų ir dar begalės žmonių, bet ši mintis man atvėrė akis. Nei vieno iš šių žmonių niekas jėga neatvarė į tokį darbą. Gyvenimas privertė? O kodėl kitus gyvenimas privertė būti milijonieriais? Arba/ ir turėti puikias šeimas? Bendrauti su šauniais žmonėmis? Rengtis gražiais drabužiais? Keliauti po pasaulį? Tapti geriausiais savo srityje nepriklausomai nuo to, kokia tai veikla: gėlių auginimas, dangoraižių statyba ar tapyba? Jeigu nesugebi uždirbti daugiau, tai ko skundies? Jei nori būti vienas iš 95 procentų, kodėl nori, kad kiti būtų dėl to kalti? Yra tik du išgyvenimo būdai. Vienas - prisiimu atsakomybę ir pats sprendžiu, t.y. gyvenu kaip noriu ir pats už save atsakau. Kitas - sprendimus priima už mane, todėl galiu skųstis į valias, juk ne aš atsakingas.

Tai ar žinot, kodėl spauda laistosi neigiamomis žinomis? Kodėl jos tokios populiarios? Nes sėkmės istorijos įdomios tik tiems, kurie nori laimėi. Laimėti - reiškia daryti, ką nori, pasiekti, ko nori, džiaugtis gyvenimu taip, kaip nori. Todėl tie penki procentai išjungia televizorių ir jam neleidžia eikvoti laiko. Laiko, kuris gali būti skirtas džiaugtis gyvenimu.

 

Žinant, ko nori, yra aišku, ką daryti toliau - susikurti veiksmų planą, kaip pasiekti tikslą. Tačiau ar tikrai pakanka tik tiek? Dar pridėsim ryžtą. O kas toliau?

Viena iš didžiausių kliūčių, siekiant tikslo, gali būti ne kas kita kaip aplinka, kurioje gyvenate. Gyvenimas tai ir darbas, ir laisvalaikis, ir gyvenamoji vieta, ir šeima... Viskas, kas yra aplink Jus ir su Jumis. Netgi tai, kas yra prieš Jus. Kodėl? Aplinka nenori keistis, žmonės nenori keistis ir retas sugeba tai pripažinti. Dažnai žmonės  tik išgirdę naują idėję, ima prieštarauti nė nesusimąstydami. Sakyčiau, nėra noro gilintis ir įžvegti trūkumus ir privalumus. Pirmoji reakcija dažnai yra neigiama. Tik verslūs žmonės sugeba atsispirti norui priešgyniauti idėjoms ir ieško jose naudos. Gal prieštaravimas naujoms idėjoms yra baimė keistis? O gal baimė, kad žmogus pasikeis ir paliks savo aplinką?

Lietuviai nevalgo mėsos kūčių vakarą. Pabandykit susirinkus visai giminei ant stalo pasidėti kepsnį, tikrai sulauksite prieštaravimų, o gal net kaltinimo ne pagarba. Pasiskelbus vegetaru, galima iš tikrųjų sužinoti kas yra pasipriešinimas tradicijai. O dar jei prasitarsi, kad nebevartoji alkoholio... Atsiras siūlančių ir pasigydyti. Nesvarbu, ar gerai yra vartoti alkoholį arba valgyti mėsą, tačiau išsiskirti iš grupės, vadinasi tapti pavojingu. Jei "balta varna" yra lyderis, tuomet keisis ir kiti, tačiau kitu atveju "balta varna" turi tapti tokia kaip visi arba pasitraukti.

Ką reiškia, uždirbti daug daugiau nei Jūsų aplinkos žmonės? Didelė tikimybė, kad greitai tapsite tuo, kuris nuolatos privalo skolinti, padėti finansiškai ar dar kaip nors paremti kitus. Jei ne, tuomet paaiškės, kad daug uždirbdamas pasikėlėte... Juk nenorite dalintis...

Lengviausia apeiti kliūtis, jų nesutinkant. Todėl, jei norisi numesti svorio, geriau draugauti su lieknais žmonėmis. Tai iliuzija, jog yra žmonių, kurie gali valgyti viską ir nestorėti. Ilgesnį laiką pastebėjus lieknų žmonių elgseną, paaiškėja, kad jie kartą per metus valgo riebų tortą, o visą kitą laiką graužia salotų lapus. Jie daug juda ir dažniausiai valgo labai įvairų maistą. Būdamas kartu žmogus tiesiog priverstas pritapti ir susikurs lygiai tokius pačius valgymo įpročius. Nori nenori aplinka daro stiprią įtaką. Sugebant šią įtaką paversti impulsu savo tisklams pasiekti, galima gauti daug geresnį rezultatą. Daug lengviau mesti rūkyti, bendraujant su nerūkančiais. Norit padaryti karjerą? Bendrauk su žmonėmis, kurie rūpinasi savo karjera ir nuolatos lipa laiptais aukštyn. Su žmonėmis, kurie nuolatos mokosi, sugeba realiai vertinti situacija ir savo gebėjimus. Su žmonėmis, kurie išdrįsta tikslo kartelę pakelti su kiekviena diena vis auščiau.

Nori būti laimingas? Būk su žmonėmis, kurie džiaugiasi gyvenimu. Juk problemų turi visi, bet ne visi moka tarp problemų įžvelgti gyvenimo džiaugsmą. Pasaulis inertiškas ir visiems žinomą fizikos dėsnį "veiksmo ir atoveiksmio jėgos yra lygios" praktiškiau išnaudoti savo naudai, o ne bandyti jį nugalėti.

 

Auksinė taisyklė, kurią kartoja visi nors kiek pasiekę - tie kas dirba, neuždirba. Paradoksas, bet tai tiesa.

Kiek daugiausia gali uždirbti per dieną? Tiek, kiek 24 valandų savo pastangų gali parduoti brangiausia kaina. Ir nė cento daugiau. O ir pardavimui reikia laiko, dėl ko sutrumpėja darbo laikas. Ką daryti, jei šio uždarbio neužtenka? Nustoti dirbti. Nustok viską daryti pats. Juk galų gale visko nespėsi, o ir darbo pasidalijimas ne veltui pastumėjo žmoniją į naują evoliucijos etapą. Nustok keisti laiką į pinigus.

Visko geriausiai pats nepadarysi, tam neužteks nei žinių, nei įgūdžių, nei laiko jiems įgyti. Net įmonės dalį paslaugų, reikalingų sukurti galutinį produktą, perka iš kitų įmoniį. Tai pigiau, saugiau. Ir įmonės darbuotojai neatlieka visų darbų (išskyrus mikroįmones). Šia patirtimi verta pasinaudoti net ir laisvai samdomam asmeniui, nes dalį darbų perkant iš kitų, stipriai padidės našumas ir darbo kokybė. Juk savo žinias reikės koncentruoti siauresnėje srityje. Atitinkamai šioje srityje įgijamos žinios gilės.

Nesvarbu koks geras esi specialistas, jei nemoki parduoti savo darbo, didelių pasiekimų nebus. O gali sekti ir bankrotas. Todėl ypač tiems, kurie nemoka ir nenori mokėti pardavinėti geriau būti samdomais darbutojais. Tiems, kurie nori išvengti tiesioginių pardavimų, verta būti laisvai samdomais, ypač jei nesinori dirbti nuo 8-17val, bet labai norisi dirbti visą parą. O ką veiks likę? Tie, kurie dar nemoka, mokysis parduoti ir taps verslininkais. Tuomet ir verslininkas, ir specialistas darys tai, ką geriausiai moka. Vienas kurs produktą, kitas jį realizuos parduodamas.

Tuo ir skiriasi verslininkas nuo samdomo specialisto. Verslininkas pasisamdo penkis darbuotojus ir parduoda jų darbą. Kiek gali padaryti per 24 valandas? O kiek gali penki darbuotojai per 24 valandas? Tai jei nori uždirbti, turi rasti laiko pardavinėti. Dažniausiai kai išmoksti pardavinėti, supranti, kad nebeturi laiko dirbti.

 

Geriausias būdas išeiti iš keblios situacijos yra į ją nepakliūti.

 

"Price is what you pay, value is what you get."

W.Buffett

 

Motyvacija yra puikus dalykas, vedantis pirmyn arba atgal priklausomai nuo to, koks tikslas. Motyvuotas žmogus kartais padaro dalykus, kurie atrodo neįmanomi. Užtenka besąlygiškai tikėti, ir kalnai tampa nuverčiami.

Kai motyvacijos trūksta, dažnas susirenkam jos likučius ir ieškom, kas galėtų motyvaciją vėl užauginti. Gal keliauti į seminarus, gal perskaityti dar vieną motyvacinę knygą ar straipsnį? Kad tik padėtų.

Kartais motyvacija susilpnėja, nes nebeaišku, ką daryti toliau. Bėgta, organizuota, tempas pašėlęs ir susivoki, kad tikslas pamestas. Nebeaišku, ko noręta. Nebeaišku, kas konkrečiai pasiekta. Tuomet verta atsitraukti ir iš naujo įvertinti situaciją ir galimybes.

Bet jeigu perskaityta dešimt motyvacijos knygų, aiškiai žinomi tikslai ir galimybės, bet va trūksta to paskutinio impulso, kuris paskatintų veikti? Kas tada?

Ilgai impulso laukiant, atvėsta bet koks noras veikti. Tuomet labai maloniai atslenka beviltiškumo mintys. Niekada nesigaus, nes niekada ir nesigavo. Viskas, kas anksčiau pasiekta, yra nieko verta. Nesigaus. Ar verta? Kam to reikia? "Savęs gailėjimas" arba įsijautimas į aukos vaidmenį paima viršų. Ir kas toliau?

Keliai visada yra du. Verkti toliau, vis su didesniu entuziazmu randant vis daugiau priežasčių gailėti savęs. Kitas kelias - atrasti paskutinius valios likučius ir bėgti kuo toliau nuo beviltiškumo paieškų.

Savęs gailestis įtraukia ir tampa gyvenimo būdu. Iš vienos veiklos sferos ilgainiui išsikeroja į visas įmanomas. Tuomet atsiranda priežąsčių, kodėl galima vėluoti į darbą, neberizikuoti, nesirūpinti savo šeima, o vėliau ir savimi... Juk nėra prasmės. Kam?

Priežasčių kodėl verta elgtis priešingai visada yra. Klausimas kokiam tikslui renkami argumentai, savęs gailesčiui ar veiklos skatinimui. Bėda, kad ištrūkti iš "aukos" savijautos gana sudėtinga. Kuo ankstesnis suvokimas, kad įstrigai, yra sėkmės ištrūkti garantas.

Todėl neklausk kam skambina varpai - jie skambina Tau (E.Hemingway). Dabar pats laikas pradėti veikti.

 

Paskutiniu metu pastebima tendencija - kaina skelbiama tik prekybos centruose, o paslaugų teikėjai vis dažniau pirmiau atlieka darbą, o tada tikisi, kad jiems bus atlyginta už darbą.

Tai labai dėkinga situacija vartotojui, nes jis gali pasidžiaugti geru aptarnavimu. Bet koks specialistas stengsis kuo labiau, kad gautų kuo didesnį atlygą. Žinoma, čia atsiranda rizika, nes kiekvienas vartotojas turi skirtingą vertinimo sistemą, kuri priklauso nuo jo patirties, pajamų, požiūrio į kitus asmenis. Vienam pigu už kirpimą sumokėti 100Lt, kitam - 5Lt. Dar kiti bijo pasirodyti per pigūs, todūl nuolatos permoka už pirkinius.

Su tuo susijusi tendencija - skelbti konkursus. Internete daug skelbimų, kurie siūlo atlikti darbą (pvz.: sukurti logo), o tada iš visų dalyvaujančių užsakovas išsirenka labiausiai patikusį ir tik jam sumoka atlygį. Vartotojas išlošia, tačiau dizaineris švaisto laiką. Atitinkamai jo santykinis valandinis įvertis stipriai krenta, nes tik už dalį darbų gaunamas atlygis. Norint užsidirbti, tenka dalyvauti vis daugiau konkursų. Juk niekada nesi tikras ar būsi pasirinktas...

Buvo laikai, kai nebuvo įmanoma nusisamdyti meistrų plytelėmis vonios kambarį išklijuoti, nes plotas per mažas. Vieno kambario butų niekas nesiimdavo remontuoti, nes neapsimoka. Juk užsakymai buvo dideli, bent daugiabučio namo aukštą įrengti, jei ne visą namą. Dabar pusvelčiui remontuojamos bet kokio ploto patalpos.

Krizė pakoregavo tiek paslaugų užsakovų skaičių, tiek poreikius, tiek kainas. Dabar puiki proga susirasti gerus specialistus, nes žmonėms ir vėl patikėjus geresniu gyvenimu, situacija vėl grįš į buvusią padėtį. Tada pravers turimi kontaktai :]

 

Atsibodo rutina? Pagyvenkit kelis mėnesius be jos ir pamatysit kaip viskas iš tikrųjų sudėtinga. Kodėl? Tam tikriems dalykams rutina yra labai naudinga. Žmogus įsijungia automatizmą ir kuo greičiausiai atlieka darbus, kurie pareikalautų daug daugiau laiko, jei būtų apmąstomi visi veiksmai.

Teigiama rutina: kiekvieną rytą keltis  tuo pačiu (bent panašiu) metu, ruošą atlikti ta pačia eiga (kava, dušas, dantų valymas, barzdaskutė, ...). Kas auginat barzdą, praleiskit :] Dienos darbus susidėlioti taip, kad pirmiau atlikti rutininius, o tada nepastovius. Arba atvirkščiai. Tiesiog, kad rutina nusistovėtų, tuomet liks vietos ir netikėtumams, ir greitai judės kasdieniai darbai, kurių ilgainiui ir nebepastebim.

Jei žmogus neina į darbą nuo aštuonių iki penkių, atsiranda rimta problema su dienotvarke. Žinoma, ne kiekvienam, bet gana dažnam. Daugumai trūksta valios ir mažais žingsniais yra nukrypstama nuo kasdienės rutinos, dėl ko iš karto krenta žmogaus rezultatyvumas. Jei anksčiau jis padarydavo labai daug, tai dabar nebėra nei kaip pamatuoti, ką jis nuveikė, nei kaip išsaugoti motyvaciją tikslui siekti. O ir darbus sunku užbaigti, kai nuo vieno prie kito šoki. Daug pradėta - užbaigtų nėra.

Užtenka pradėti keltis valanda ar dviem vėliau ir Jūsų darbo diena subyra. Juk ir dantis valysitės valanda vėliau, ir kavą gersit valanda vėliau, ir darbus pradėsit ir pabaigsit valanda vėliau. O jei eisit miegot valanda vėliau, ryt kelsitės dar vėliau.... va ir subyrėjo.

Vienas iš geriausių valios ugdymo būdų, griežta dienotvarkė. Nebūtina kiekvieno veiksmo susidėlioti minučių tikslumu, tačiau laike sudėliota dienotvarkė padės ir daugiau nuveikti, ir pamatyti, ką veikėt visą dieną. Kiek buvo susitikimų, kokie darbai atlikti. Net jei ilsėjotės visą dieną, tai būsit ramus, nes tam ir buvo skirta ši diena.

Dirbat namie? Privalu turėti laisvą dieną, kitaip ilgainiui atsiras amžino darbo sindromas. Nusistatykit darbo ir poilsio valandas. Nors vieną dieną per savaitę  nedirbkit. Visada norisi uždirbti daugiau, tačiau poilsio diena yra svarbi. Ypač verslo pradžioj labai sunku sustoti ir atrodo, kad ir miegant galima dirbti. Tačiau už pasiimtą laisvą dieną ilgainiui ir pats sau būsit dėkingas, ir Jūsų artimieji. Nebeliks ir sąžinės graužaties, kad vietoj to, kad realizuot užsakymą visą dieną praleidot parke su šunimi. Tai Jūsų poilsio diena.

Dienotvarkės susidėliojimas ir laikymasis pakels ir produktyvumą, ir savęs vertinimą. Labai lengva įvertinti skaičius ir labai sunku įvertinti abstrakčius dalykus. Čia dienotvarkė geriausias ginklas prieš apatiją.

 

Jei dirbi ne vienas - tai jau grupė žmonių, kuriuos būtina paversti komanda. Jei kam teko susidurti su organizacijos valdymo teorija, tai vienas svarbiausių nurodomų momentų yra įmonės (komandos) tikslų nustatymas. Jei kiekvienas įmonės skyrius sieks savo "asmeninių" tikslų, neatsižvelgiant į tą vienintelį įmonės tikslą,  rezultatas bus prastas. Labai dažnai pagrindinis tikslas yra pamirštamas, kas žinoma labai tiesiogiai įtakoja rezultatus.

Po tikslo nustymo, privalu apibrėžti priemones, kuriomis gali būti arba yra siekiama tikslų. Kuo aiškiau ir tiksliau komanda suvokia tikslus ir priemones, tuo lengviau jai dirbti. Nesvarbu ar kalbam apie įmonę, ar apie kelių specialistų bendradarbiavimą. Kuo aiškiau ir tiksliau išreiškiama mintis, tuo lengviau suvokiama žinia. Tuo pačiu nustatomos ir aiškios atsakomybės ribos, kas kokius sprendimus gali ir privalo priimti. Kartu nustatomos tam tikros vertybės, kuriomis remiantis sukasi verslas. Vertybės nėra tik milžinų privilegija. Kuo anksčiau jos nustatomos, tuo ankščiau yra apibrėžiamas pirkėjas (tikslinė grupė). Juk yra skirtumas kokiomis vertybėmis vadovausitės orientuodamiesi į prabangos pirkėją, vienkartinį pirkėją ar klientą visam gyvenimui.

Lieka tik turėti komandą, kuri suvaldys situaciją. Jei viskas padaryta (nustatyti tikslai ir jie yra komandai žinomi ir aiškūs), kaip padaryti, kad komanda jų siektų? Kaip įmonės tikslus paversti asmeniniais darbuotojų tikslais? Puiki komanda asociojasi su Oušeno vienuoliktuku Ocean's Eleven, plačiau IMDB). Kiekvienas komandos narys žino tikslą, žino kaip jį pasiekti, visada turi problemų sprendimų pasiūlymą ir niekada nepasiduoda. Nežinau ar tai įmanoma realybėje, tačiau turėti tokią komandą būtų puikus ne pagrindinis tikslas įmonei.

Kaip tai pasiekiama realybėje? Manau tai viena iš utopijų, nes praktikoje labai greitai priprantama prie skatinimo. Vadinasi realiai svajonių komanda galima tik tada kai jos nariai yra patys suinteresuoti tokiais tapti. Knygoje "Nuo Gero prie Puikaus - Kodėl vienos kompanijos padaro šuolį, o kitos ne" J.C.Collins sako - autotobuse turi būti tik tinkami žmonės. Jei saugosim žmones, kurių mums nereikia ir vis kažko iš jų tikėsimės, ilgainiui nusivilsim tik dar labiau. Ne valia tikėtis skirtingo rezultato, atliekant tuos pačius veiksmus. Kita vertus, jei žmogus yra šaunus, būtina jo gebėjimus išnaudoti (teigiama prasme) įmonės tikslams pasiekti, t.y. jei jis netinkamas kažkokioms pareigoms, tuomet gali eiti kitas, dirbti kitame skyriuje ar pan. Paprasčiausiai susirinkus tinkamus žmones, užtenka nesunaikinti motyvacijos, kad šie taptų svajonių komanda.

 

Kai prasideda verslas ir ieškoma pačių pirmųjų klientų, pasitikėjimo dažnai būna per mažai arba su kaupu per daug. Nepatyręs pardavėjas linkęs pervertinti arba stipriai neįvertinti prekės. Kas nutinka? Galim kaltinti šimtaprocentiniais antkainiais visus prekybos centrus, bet kai kalba prasideda apie asmeninį verslą, pamatom, kad kiekvienas verslininkas tikisi uždirbti. O kuo daugiau uždirbti yra natūralu. Iki šiol negirdėjau apie atvejį, kad darbuotojas būtų prašęs darbdavio sumažinti algą. Tas pats ir su verslo savininku. Visada bus per mažai. Visada norisi daugiau.

Kas gi nutinka kai į tam tikrą sritį įsilieja daug naujų pardavėjų? Atsiranda labai stipri konkurencija. Ir iš vienos pusės, jeigu patyrę pardavėjai gali pasiūlyti paslaugų kokybę, tai naujokai dažnai yra išsiblaškę ir gali privelti daug daugiau klaidų (žinoma, nebūtinai). Pardavėjai pripratę prie savo maržų, o naujokai dar tik pradeda ieškoti savo vietos ir žinoma siūlo ypatingai žemas kainas. Kas netikit, pasiklausinėkit, kas darosi geodezijoje, statybose, buhalterijoje... O kas darosi darbo rinkoje? Žmogiškieji ištekliai per kelis mėnesius tiesiog nuvertėjo, nepriklausomai nuo realių specialististo žinių. Jei darbuotojas su 12 metų patirtimi įdarbinamas už minimalią algą? Darbuotojas su realia patirtimi ir žiniomis, savo srities profesionalas, kuris dirbs ir 8-17val, ir po darbo ir jei reikia savaitgalį, kad tik gautų bent minimalią algą?

Verta susimastyti, kas bus toliau. Jeigu leisti kainą iki minimumo, tai labai greitai visi pradės pardavinėti žemiau savikainos. Kita vertus, kam reikalingas verslas, kuris neša nuostolį? Ir dar svarbiau, kaip pirkti paslaugą, jei už ją moki centus, ir tikėtis kokybės? Jei buhalteris apsiima tvarkyti nedidelės įmonės buhalteriją už 100Lt per mėnesį? Baisoka, tiesa? Baisoka, nes suvoki, kaip turi būti blogai, jog sutiktum dirbti už 100Lt (iš jų dar reikia sumokėti mokesčius) ir prisiimtum atsakomybę už savo darbą.

Kas toliau? Primokėsim, kad įleistų į darbą? Anekdotas šia tema.

 

Manai, kad sugebi labai daug? Manai, kad esi vienas iš geriausių profesionalų? Manai, kad net esant krizinei situacijai esi vertingas įmonei? O gal įmonė net yra Tau skolinga už tai, kad jai padedi išgyventi? Sutinku, Tu pats šauniausias. Tik noriu paklausti, už kiek save parduodi?

Kiek Tavo paslaugos kainuoja įvertinus pinigais? Konkrečiai? Jei esi toks šaunus ir nepakeičiamas, kiek gauni už savo paslaugas? Nesvarbu, ką veiki. Gal esi stalius, gal įmonės vadovas, gal prekiauji turguje, o gal esi fotografas, gal makleris? Kiek kainuoja Tavo paslaugos pinigais? Konkrečiais skaičiais?

Jei Tavo paslaugos yra nerealiai vertingos, bet už jas gauni grašius, laimingas nebūsi... Grįžtamasis ryšys už Tavo paties paslaugas ir yra pats svarbiausias. W.Buffett'as sako:"Neverta gerai daryti to, ko išvis neverta daryti".Jei už savo paslaugas negauni reikiamos sumos, ar verta jas teikti? Jei tai įdirbis, taip. Tačiau jei perspektyvos nėra, kam stengtis? Gal verta apsidairyti ir atrasti priežąstis, dėl ko paslaugos nėra įvertinamos taip, kaip norėtųsi. Gal jos tiek ir nėra vertos? J.Welch'as mėgsta frazę - "do it by choice" (pasirink). Galima verkti ir jaustis auka, kad aplinka neįvertina, kad šefas paskutinis kvailys arba dabar krizė ir tik monopolistams sekasi arba galima paklausti savęs, kodėl nesu tarp tų, kuriems dabar sekasi?

Yra kas uždirba ir per karą. Karas vyksta nuolatos. Pats laikas, jei dar neišmokta, mokytis dabar ir įjungus aukštesnę pavarą. Niekada neužteko tik gerai dirbti, visada reikėjo mokėti parduoti save. Juk net pakilimo laikotarpiu ne visi pasikėlė atlyginimus tiek, kiek norėjo. Ne visi išdrįso surizikuoti ir gauti pareigas, kurių norėjosi. Net tuomet kai buvo daug lengviau nei dabar, kai dažnas specialistas yra samdomas už minimumą + bonusai, kurie tėra žodinis susitarimas.

Galima ieškoti savy kompleksų ir įtikinėti save, kad nepavyks.  Puiku, tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas, tačiau galima nuspręsti pasidvigubinti pajamas per krizę, nes tai puikus momentas naujai iškilti. Puikus laikas iš nieko tapti žinomu, išlįsti ir prisistatyti. Juk tiek daug įmonių pasitraukia. Vienos išsprendžia savo finansines problemas bankrotais, kitoms taip jau gavosi, tačiau atsiranda spragos, nišos, kaip jas bepavadinsi, naujokams.

Todėl verta ne tik gilintis į profesines žinias, bet galų gale išmokti save parduoti. Dažnai žmonės juokiasi, kad kiti už kvailystes moka didžiulius pinigus. Tačiau ar nėra apmaudu, kad tą "kvailystę" sugalvojote ne Jūs? Kartais parduodama idėja tokia elementari ir kiekvienas ją seniai žinojo, tačiau tik vienas iš jų sugalvojo/ suspėjo už šią idėją pasiimti pinigus. Juk progos pasitaiko, bet nesikartoja.

 

Tai nėra knyga, bet priskiriu šiai kotagorijai. Tai Z.Ziglar paskaita apie pardavimus - kaip galų gale parduoti prekę.

Zig'as pasižymi puikia iškalba. Bent iš pirmo žvilgsnio tai tipinis amerikietis - pardavimo agentas, tačiau pradėjus jam kalbėti supranti, kad jis moka ir žino daug daugiau. Zig'as moka puikiai įtikinti ir supranti kodėl jam taip puikiai sekasi pardavimai.

Įdomūs akcentai iš paskaitos:

1. Kai pirkėjas sako Ne, tai tėra atsakymas į informaciją, kurią gavo. Tai nereiškia, jog prekė nereikalinga, tai ko gero reiškia, jog tai ką siūlot (vertė) ir kaina neatitinka. Vadinasi jei sugebėsit paaiškinti (padidinti prekės vertę), gausite atsakymą Taip.

2. Idėjiniai klausimai: Ar pardavinėji ilgiau nei metus? Ar pardavinėji ilgiau nei penkis metus? Ar vis dar parduodi tiems paties žmonėms, kurie tapo klientais verslo pradžioje?

3. Kuo skiriasi pardavimas nuo sporto? Sporte žaidėjas (jo treneris) tyrinėja priešininkų silpnybes ir stengiasi jas išnaudoti savo naudai. Pardavimuose reikia ieškoti konkurentų trūkumų, kurie yra klientų poreikiai, ir pastariesiems tai parduoti.

4. Vienas svarbiausių uždavinių, ką turi išspręsti pardavėjas tai, kaip parduoti prekę ir paskui tiems patiems žmonėms parduoti dar daugiau.

5. Nesiseka pardavimai? Gal problema tik klausime? Pavyzdžiui:

Pirksite? arba Pirksite vieną ar du?

6. Neverta prieštarauti klientui, tačiau visada verta išsakyti savo nuomonę pakartojant jo žodžius  visiškai kita intonacija.

7. Jei klientas mano, kad prekė per brangi, paklauskit ar prekė jam patinka. Jei taip, tai ar galima už patinkančią prekę permokėti?

8. Kainos ir išlaidų santykis. Prekės turi skirtingas kainas, tačiau ne visų prekių išlaidos bus vienodos. Kartais nusipirkus brangią prekę daugiau nebeišleidžiam nei jos priežiūrai nei naudojimui nė cento, o nusipirkę pigią prekę turim leisti pinigus jos priedams ir išlaikymui.

9. Patarimas: neklausk ar pirks, jei nepasakei kodėl turėtų.

Išvada:

Galima žinoti labai daug metodų, tačiau nesuvokiant pačios filosofijos yra sunku arba net neįmanoma šią žinią paversti įgūdžiais.

Originalo kalba paieškai: "The secret of closing the sale". Zig Ziglar.