Motyvacija yra puikus dalykas, vedantis pirmyn arba atgal priklausomai nuo to, koks tikslas. MOtyvuotas žmogus kartais padaro dalykus, kurie atrodo neįmanomi. Užtenka besąlygiškai tikėti, ir kalnai tampa nuverčiami.

Kai motyvacijos trūksta, dažnas susirenkam jos likučius ir ieškom, kas galėtų motyvaciją vėl užauginti. Gal keliauti į seminarus, gal perskaityti dar vieną motyvacinę knygą ar straipsnį? Kad tik padėtų.

Kartais motyvacija susilpnėja, nes nebeaišku, ką daryti toliau. Bėgta, organizuota, tempas pašėlęs ir susivoki, kad tikslas pamestas. Nebeaišku, ko norėta. Nebeaišku, kas konkrečiai pasiekta. Tuomet verta atsitraukti ir iš naujo įvertinti situaciją ir galimybes.

Bet jeigu perskaityta dešimt motyvacijos knygų, aiškiai žinomi tikslai ir galimybės, bet va trūksta to paskutinio impulso, kuris paskatintų veikti? Kas tada?

Ilgai impulso laukiant, atvėsta bet koks noras veikti. Tuomet labai maloniai atslenka beviltiškumo mintys. Niekada nesigaus, nes niekada ir nesigavo. Viskas, kas anksčiau pasiekta, yra nieko verta. Nesigaus. Ar verta? Kam to reikia? "Savęs gailėjimas" arba įsijautimas į aukos vaidmenį paima viršų. Ir kas toliau?

Keliai visada yra du. Verkti toliau, vis su didesniu entuziazmu randant vis daugiau priežasčių gailėti savęs. Kitas kelias - atrasti paskutinius valios likučius ir bėgti kuo toliau nuo beviltiškumo paieškų.

Savęs gailestis įtraukia ir tampa gyvenimo būdu. Iš vienos veiklos sferos ilgainiui išsikeroja į visas įmanomas. Tuomet atsiranda priežąsčių, kodėl galima vėluoti į darbą, neberizikuoti, nesirūpinti savo šeima, o vėliau ir savimi... Juk nėra prasmės. Kam?

Priežasčių kodėl verta elgtis priešingai visada yra. Klausimas kokiam tikslui renkami argumentai, savęs gailesčiui ar veiklos skatinimui. Bėda, kad ištrūkti iš "aukos" savijautos gana sudėtinga. Kuo ankstesnis suvokimas, kad įstrigai, yra sėkmės ištrūkti garantas.

Todėl neklausk kam skambina varpai - jie skambina Tau (E.Hemingway). Dabar pats laikas pradėti veikti.

Paskutiniu metu pastebima tendencija - kaina skelbiama tik prekybos centruose, o paslaugų teikėjai vis dažniau pirmiau atlieka darbą, o tada tikisi, kad jiems bus atlyginta už darbą.

Tai labai dėkinga situacija vartotojui, nes jis gali pasidžiaugti geru aptarnavimu. Bet koks specialistas stengsis kuo labiau, kad gautų kuo didesnį atlygį. Žinoma, čia atsiranda rizika, nes kiekvienas vartotojas turi skirtingą vertinimo sistemą, kuri priklauso nuo jo patirties, pajamų, požiūrio į kitus asmenis. Vienam pigu už kirpimą sumokėti 100Lt, kitam - 5Lt. Dar kiti bijo pasirodyti per pigūs, todėl nuolatos permoka už pirkinius.

Su tuo susijusi tendencija - skelbti konkursus. Internete daug skelbimų, kurie siūlo atlikti darbą (pvz.: sukurti logo), o tada iš visų dalyvaujančių užsakovas išsirenka labiausiai patikusį ir tik jam sumoka atlygį. Vartotojas išlošia, tačiau dizaineris švaisto laiką. Atitinkamai jo santykinis valandinis įvertis stipriai krenta, nes tik už dalį darbų gaunamas atlygis. Norint užsidirbti, tenka dalyvauti vis daugiau konkursų. Juk niekada nesi tikras ar būsi pasirinktas...

Buvo laikai, kai nebuvo įmanoma nusisamdyti meistrų plytelėmis vonios kambarį išklijuoti, nes plotas per mažas. Vieno kambario butų niekas nesiimdavo remontuoti, nes neapsimoka. Juk užsakymai buvo dideli, bent daugiabučio namo aukštą įrengti, jei ne visą namą. Dabar pusvelčiui remontuojamos bet kokio ploto patalpos.

Krizė pakoregavo tiek paslaugų užsakovų skaičių, tiek poreikius, tiek kainas. Dabar puiki proga susirasti gerus specialsitus, nes žmonėms ir vėl patikėjus geresniu gyvenimu, situacija vėl grįš į buvusiąją. Tada pravers turimi kontaktai :]